Duokit šansą spėt ir pasakysiu, kad kiekvienas iš trijų referendumų, pernai lapkritį vykusių Šveicarijoje, būtų pajėgus keliems metams paralyžiuot politinį gyvenimą bet kokioj kitoj šaly. Įsiklausykit į temas: šalies aukso atsargų likimas, radikalus imigracijos stabdymas, mokestinių privilegijų naikinimas miljonieriams. Ar rimtai nusiteikęs pilietis niūrų lapkričio savaitgalį galėtų norėt daugiau?
[Agitacinis plakatas prieš “Ecopop“ iniciatyvą.]
Turbūt ne, juolab, kad prieš tokius referendumus Šveicarijos vyriausybės balsuotojams platinamos “Referendumų knygelės” apimtis šįkart atrodė tiesiog sukalibruota geram savaitgaliui – lygiai 40 lapų.
Visi trys referendumai inicijuoti tautos. Visi siūlė radikalius pasikeitimus svarbiose, jautriose srityse. Aštriais laikais, aplink verdant krizėm. Visus tris vyriausybė ir parlamentas siūlė ramiai atmest, visais trim atvejais tauta pasekė šiomis rekomendacijomis. Šveicarai mėgsta ir moka sakyt “Ne.”
Detalės, detalės, detalės
Auksas. “Gelbėkit mūsų šveicarišką auksą” – toks buvo oficialus iniciatyvos pavadinimas. Nesunku nuspėt, kad ekonominių krizių, prasiskolinusių valstybių ir valiutų kursų svyravimų laikais aukso tema atrodo aktuali kone kiekvienam.
Iniciatyva reikalavo 3 dalykų: kad bent 20% Šveicarijos aukso rezervų būtų laikomi auksu, esami aukso rezervai būtų neparduodami, na, ir, be abejo, laikomi tik Šveicarijoj.
Trumpa priešistorė, kampanijos metu priminta pačių iniciatorių: Iki 2000-ųjų Šveicarija turėjo 2590 tonų aukso rezervų, kuriuos vyriausybė ir Šveicarijos nacionalinis bankas yra pavadinę “neparduodamu stalo sidabru.” 1550 tonų šio aukso po 2000-ųjų, anot iniciatorių, esant dideliam amerikiečių spaudimui, staiga buvo pavadintos “pertekliniu” auksu, kuris buvo “iššvaistytas už mizerišką kainą.” Kad tai nepasikartotų, iniciatoriai aukso pardavimo draudimą siekė įtvirtinti konstitucijoje. Taip pat buvo akcentuojama, kad toks auksas saugus yra tik Šveicarijoje ir jokiu būdu ne “prasiskolinusiame užsienyje”, nes net “patikimiausi” partneriai kaip Amerika ar ES krizės atveju visgi “turbūt atsisakytų gražint mūsų auksą.” Iniciatoriai taip pat buvo nepatenkinti, kad dideli spausdinamų Šveicarijos frankų kiekiai leidžiami užsienio šalių kaip Vokietija “ir turbūt Amerika” (tiksi informacija nežinoma, nes duomenys slapti) vertybiniams popieriams pirkti. Bent 20% Nacionalinio banko rezervų turi būt investuojami į auksą, nes “auksas ir kitai kartai bei po jos sekančiai kartoms ‘bus aukso vertės’.”
Komentuodama iniciatyvą vyriausybė pasinaudojo proga trumpai nupasakoti aukso vaidmenį ekonomikos istorijoje. Tuo pačiu ji pabrėžė, kad, skirtingai nei anksčiau, auksas jau apie 40 metų nebevaidina tokios svarbaus vaidmens kaip anksčiau. Kalbėdama apie iniciatyvą, vyriausybė pažymėjo, kad ši apribotų Nacionalinio banko lankstumą ir gebėjima atlikt savo funkcijas, ypač krizės atveju. Pasitelkiant konkretų pavyzdį: kaskart perkant svetimas valiutas bankas tuo pat metu turėtų ir didint aukso atsargas. Šalia to toks kartą Nacionalinio banko įsigytas auksas nebegalėtų būt parduodamas. Tai apsunktintų tokių Nacionalinio banko valiutų politikos priemonių kaip “minimalus kursas” (vok. “Mindestkurs”) įvedimas, nes siekiant jas įgyvendinti šalia užsienio valiutų pirkimo taptų privaloma pirkti ir auksą. Referendumų knygelėje piliečiams trumpai nupasakojama, kodėl neseniai buvo parduotas toks gan didelis kiekis šalies aukso. Primenama, kad, lyginant su kitomis šalimis, Šveicarija pagal aukso atsargas žmogui ir po šio žingsnio išlieka viršūnėj. Priminta ir tai, kad aukso kaina labai svyruoja, jis yra viena rizikingiausių investicijų ir neduoda pelno. Iliustracijai primintas toks konkretus pavyzdys: dėl aukso kainos kritimo prieš porą metų Nacionalinis bankas patyrė didžiulus nuostolius. Didėjanti aukso dalis Nacionalinio banko rezervuose ilgalaikėje perspektyvoje mažintų banko pelną. Tai, savo ruožtu, mažintų iš Nacionalinio banko pelno daromas išmokas federacijai ir kantonams. Pateikiama ne vieną pilietį dominusi detalė, kad dali savo aukso Šveicarija dabar laiko Anglijos ir Kanados bankuose. Pažymima, kad krizės atveju tai būtų naudinga rizikos diversifikacijos prasme, o referendumo iniciatyva tam užkirstų kelią.
Milijonieriai. Tautos iniciatyva dėl mokestinių privilegijų panaikinimo milijonieriams siūlė paprastą dalyką: uždrausti kantonams nustatyti specialų mokestinį režimą turtingiems užsieniečiams (iniciatorių terminologija: “superturtuoliams”), pirmąkart apsigyvenantiems Šveicarijoje ir čia nedirbantiems.
Tokiems asmenims net dvidešimt vienas Šveicarijos kantonas numato galimybę mokėti mokesčius ne nuo pajamų ir turto, o remantis jų pragyvenimo išlaidomis. Dėl tripakopės Šveicarijos mokestinės sistemos, kurioje mokesčiai nustatomi ir renkami bendruomenės, kantono ir federacijos lygmenimis, klausimas nėra toks paprastas kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Taip pat ir referendumo metu buvo plačiai žinoma, kad keletui kantonų ir bendruomenių ši apmokestinimo tvarka yra tradicija, turinti ypatingą ekonominę reikšmę. Gerbdami šią tradiciją ir decentralistinę Šveicarijos Konfederacijos valstybės sandarą referendumo iniciatyvos priešininkai pasisakė už tai, kad klausimas būtų paliktas kantonų apsisprendimui. Priminta, kad, pavyzdžiui, tokie svarbūs kantonai kaip Ciurichas ar Bazelis šitokį apmokestinimą jau dabar patys draudžia. Kiti, tokie kaip Liucerna, jį riboja. Referendumo kampanijos metu pasinaudota proga priminti ir tai, kad ši apmokestinimo rūšis itin svarbi kai kuriems ekonomiškai sunkiai besilaikantiems regionams.
Visgi, iškėlus iniciatyvą, vyriausybei pasidarė aišku, kad klausimas neduoda ramybės pakankamai dideliam kiekiuj žmonių. Reaguodama iš šį signalą “iš apačių” šalies vyriausybė – tipiškai šveicariškai nelaukdama referendumo baigties – inicijavo atitinkamas reformas federaliniu lygiu. Vyriausybė referendumo kampanijos metu taip pat nenuilsdama akcentavo, kad toks apmokestinimo režimas svarbus aštrioje tarptautinėje konkurencijoje dėl šios itin mobilių žmonių grupės. Nebuvo praleidžiama nė vienos progos pabrėžti, kad tarptautiniame kontekste šis šveicariškas apmokestinimo režimas yra nieko ypatingo. Visgi nebuvo pamirštama akcentuoti ir to aspekto, kad vyriausybė puikiai suvokia, jog Šveicarija šios apmokestinimo formos atveju sąmoningai daro špagatą tarp dviejų svarbių principų ir vertybių – šalies mokestinio patrauklumo iš vienos pusės ir mokestinio teisingumo iš kitos. Pasvėrus visus argmentus vyriausybė visgi atvirai deklaravo mananti, kad argumentai už esamos sistemos palaikyma nusveria sistemos minusus.
Referendumo iniciatoriai savo ruožtu ypač akcentavo tokio apmokestinimo modelio keliamus neteisingumus, paliekamą erdvę piktnaudžiavimui, iš tokios sistemos sekantį nekilnojamo turto rinkos iškraipymą, taip pat esminių principų kaip lygybė prieš įstatymą pažeidimą. Taip pat sakyta, kad tokia sistema daro prastą įtaką likusių mokesčių mokėtojų moralei.
Kalbant apie biudžeto surenkamumą, iniciatyvos priešininkai akcentavo, kad panaikinus šią apmokestinimo galimybę bus prarastos biudžeto pajamos, šalininkai – kad jei vienas kitas užsienietis išsikels, tie praradimai (remiantis šį režimą panaikinusių kantonų patirtimi) nebus dideli. O tuos praradimus, kurie vis dėlto įvyks, piliečiai yra pajėgūs pakelti.
Imigracija II. Nė metams po garsiojo ir visame pasaulyje nuaidėjusio 2014-ųjų vasario referendumo dėl imigracijos iš ES ribojimo nepraėjus, dar vienas – ir dar griežtesnius reikalavimus keliantis – referendumas šia tema? Kodėl gi ne. Sveiki atvykę į Šveicariją, kurioje kartais atrodo, jog piliečiai su savo valstybės institucijomis elementariai kalbasi referendumais.
Šįkart vadinamoji “Ecopop” iniciatyva siekė apriboti imigraciją į Šveicariją iki 0,2% per metus. Šalia to inciatoriai reikalavo, kad bent 10% Šveicarijos tarptautinės pagalbos besivystančioms šalims būtų skiriama laisvanoriško šeimos planavimo priemonėms. Tai ganėtinai rimta suma: ji sudarytų apie 150 milijonų frankų per metus.
Oficialioje agitacinėje medžiagoje referendumo iniciatoriai pabrėžė, kad “žmonija negali be galo augti – nei pas mus, nei globaliu mastu, nes tam elementariai neužteks resursų.” Taip pat akcentuota, kad tiek pasaulio mastu, tiek Šveicarijoj žmonių kiekis didėja itin sparčiais mastais. Šiai tendencijai tęsiantis Šveicarija taps vientisu supermiestu, tvirtino iniciatoriai. Garsųjį vasario mėnesio referendumo sprendimą dėl imigracijos iš ES ribojimo šio referendumo iniciatoriai laiko nepakankamu, nes ji nenustato aiškių skaičių, ir “… todėl pati tauta turi nustatyt aiškias ribas.” Referendumo iniciatoriai pabrėžė, kad priėmus jų iniciatyvą Šveicarijoje vis dar išliktų įmanomi imigracijos mastai, kurie yra didesni nei Vokietijoj, Prancūzijoj ar ES. Anot iniciatorių, tokia imigracijos apimtis leistų patenktinti reikiamų specialistų poreikį rinkoj, būtų pakankama ir kitomis prasmėmis. Kampanijos metu Iiiciatoriai tvirtino esą tauta ankstesniame referendume dėl sutarčių su ES dėl laisvo asmenų judėjimo buvo vyriausybės suklaidinta tautai pateikus prognozes, kad per metus iš ES atvyks po 8 tūkst. žmonių. Realybėje atvyksta dešimt kartų daugiau.
“Stop sprogstamai didėjančiam žmonijos augimui – natūralių gyvenimo sąlygų užtikrinimas,” – taip skamba oficialus iniciatyos pavadinimas. Jau minėtas pernai metų vasario mėnesį referendumu priimtas sprendimas numato, jog Šveicarija pati kontroliuoja imigraciją ir kasmet, reaguodama į ekonomikos poreikius, nustato kontingentus. Tai suteikia vyriausybei galimybę gan lanksčiai reaguot į kintančią ekonominę padėtį. Naujoji “Ecopop” iniciatyva šį lankstumą panaikintų ir nustatytų griežtą fiksuotą imigracijos kvotą. Komentuodama referendumo iniciatyvą, vyriausybė pabrėžė, kad iniciatyva pažeistų Šveicarijos sutartis su ES ir apsunktintų vykstančias derybas dėl pernai vasario mėnesį referendumu priimto sprendimo įgyvendinimo. Nors iniciatyva formaliai įvilkta į “eko-rūbus”, tačiau jos tekstas koncentruojasi tik į imigraciją, pabrėžia vyriausybė. Ji šitai kritikuoja, sakydama, kad ne žmonių kiekis, o jų vartojimo įpročiai daro didesne įtaka natūralioms gyvenimo sąlygoms ir jų išlaikymui. Referendumų knygelėje vyriaysybė skyrė daug vietos vietos paaiškinimams, kad iniciatyvos tikslas išsaugoti natūralias gyvenimo sąlygos referendume pasakius “Taip” nebūtų pasiektas, o prie šio tikslo pasiekimo jau dabar prisideda vyriausybės vykdomos priemonės aplinkosaugos, energetikos (pavyzdžiui, elektros naudojimo mažinimas, atsinaujinančių šaltinių skatinimas) ir miestų bei gyvenviečių planavimo srityse. “Iniciatyva turi būt atmesta ir todėl, kad ji nesprendžia nei vienos aplinkosauginės problemos,” – balsavimo medžiagoje tvirtino vyriausybė. Aplinkosauga ir taupus resursų naudojimas neabejotinai yra svarbūs tiklai, tačiau “jų turime siek tiek blokuodami užsieniečių įvažiavimą, o mažindami resursų vartojimą”, – su rezervuota emocija pabrėžė Šveicarijos vadovybė.
Komentuodama iniciatorių siūlomas priemones gimstamumui užsienio šalyse kontroliuot, vyriausybė pabrėžė, kad didelis gimstatumas visų pirma yra skurdo pasekmė. Todėl ji kartu su partnerėm visų pirma kovoja prieš skurdą. Ir jau kitu žingsniu, kiek vėliau – investuodama į švietimą ir lyčių lygybės politiką.
naujoji res publica 