Dr. T.Žukas: institucijų decentralizavimas paskatintų kitų sferų vystymąsi (eterio citata)

Šiandien pietų etery – viena įdomiausių temų giliems debatams. 

@Aurimas Perednis/Žinių radijas, “Dienos klausimas“: 
/ „Decentralizavimo efektyvumo prasme mąstant, tai čia yra atskira diskusija. Per efektyvumo kriterijų mes galime pradėti klausti, ar demokratija nėra per brangu ir ne taip efektyvu, kaip diktatūra, kur vienas žmogus sėdėtų ir priimtų sprendimus. Betgi efektyvumas šia prasme nėra vienintelis kriterijus, pagal kurį mes tvarkome savo valstybę. Pavyzdžiui, Vokietijoje, Aukščiausiasis teismas ir Konstitucinis teismas irgi 700 km nuo Berlyno. <…> Aišku, yra patogu, kai žmonės kartu, viename pastate ar viename mieste. Bet iš kitos pusės, kiek ilgoje perspektyvoje pačiai valstybei yra naudinga, kad viskas koncentruota viename taške, o visos apylinkės apmirusios“, – kalbėjo T. Žukas. / 

Įrašas nuo 53:50 min.

Eterio citata: http://m.ziniuradijas.lt/#/entries/53518

Reklama

Trylika laisvės mažumynų

Maniškis, senas it svietas cross-border palinkėjimas tokiom progom yra įrašytas laisvųjų helvetų fed-konstitucijos preambulėj. Manau, būtent dienom kaip ši dera prisimint kaip svarbu tai kasdien, kas akimirką ir, visų pirma, matuojant savo veiksmus beigi (dažniau) žiūrint į veidrodį turėt giliai galvoje ir nešiotis ant pirštų galiukų: “Tik tie, katrie naudojas savo laisve, išlieka laisvi.“ Tad: naudokitės ja, nerkit į kasdienybes, mėgaukitės! Beje, svarbu: čia ir dabar, ne ryt ar poryt. Heroizmo tokiuose kasdieniuose laisvės mažumynuose* iš pirmo žvilgsnio gal ir nėr (tiek daug), bet ilgoj perspektyvoj jie, tie mažumynai, turbūt ne mažiau svarūs nei dideli darbai. Nes laisvė stipri/nedūžtanti**, kai ji gyva mažumynuose, kasdienybės virtuvėj (taip pat, o gal net ypač, ir profesinėj). Kai jai ten vietos nebėr – ilgainiui nepadės nė gražiausios konstitucijos.***


* mažumynai čia įkvėpti G.Grajausko.
** gal net N.N.Taleb’o “antifragile“ prasme.
*** inspired by Judge Learned Hand.

2015 referendumų vasara Šveicarijoje: nuo preimplantacinės diagnostikos iki nacionalinės TV

Smarkiai vėluoju su reportažu iš politiškai karštos 2015-ųjų vasaros Šveicarijoje – birželio 14-osios referendumų – tad šįkart detalėmis nelepinsiu. Keturi referendumo klausimai ketvirčiui federaliniu mastu nėra neįprasta, bet visgi kiekis rimtas. Esmė trumpai:

1- Privalomas referendumas: Reprodukcinė medicina ir genų technologijos žmogaus medicinos srity (preimplantacinė diagnostika) – 61.9% “Taip.” Referendumu siekta patvirtinti sprendimą dėl federalinės konstitucijos pakeitimo. Naujas konstitucijos straipsnis suteiks galimybę tam tikroms poroms sėkmingai atlikti preimplantacinę diagnostiką (genetinius embrionų tyrimus prieš jais apvaisinant moterį). Referendume tardama “Taip“ tauta sekė federalinės vyriausybės ir parlamento (didžiule dauguma) išsakyta rekomendacija.

2- Tautos “Stipendijų iniciatyva”: 27.5% “Taip.” Iniciatyva siekta federacijos mastu suvienodinti stipendijų dydį profesinio mokslo ir universitetinio išsilavinimo srityse. Iki šiol ši sfera reguliuojama kantonų ir sudaro svarbų kantonų suvereniteto elementą federalistinėj, decentralistinėj Šveicarijos santvarkoj. Suvienodinimo tikslas – užtikrint visiems vienodą minimalų pragyvenimo standartą. Nepritardama iniciatyvai tauta sekė federalinės vyriausybės ir parlamento rekomendacija.

3- Tautos iniciatyva dėl turtuolių palikimų apmokestinimo (Paveldėjimo apmokestinimo reforma): 29.0% “Taip.” Iniciatyva siekta įvesti federalinį 20% paveldėjimo ir dovanojimo mokestį, taikomą nuo 2 milijonų frankų sumos. Iki šiol ši sritis reguliuojama kantonų ir yra svarbus federalistinio Šveicarijos valstybės santvarkos modelio bei kantonų suvereniteto sampratos elementas.  Gautas biudžeto pajamas planuota paskirstyt pagal formulę “2/3 – senatvės pensijų fondui, 1/3 – kantonams.” Atmesdama iniciatyvą tauta sekė federalinės vyriausybės ir parlamento rekomendacija.

4- Fakultatyvus referendumas: Radijo ir televizijos įstatymo pakeitimas (Radijos ir TV rinkliava) – 50.1% “Taip.” Įstatymo pakeitimu siekta įvesti naują rinkliavos už Nacionalinį Radiją ir TV sistemą. Dabartinė sistema, kurioje rinkliavos mokėjimas ar nemokėjimas priklausė nuo faktinės galimybės priimti TV ar radijo signalą, turėtų būtų pakeista sistema, kurioje kiek sumažinto dydžio rinkliavą mokėtų visi, nepriklausomai nuo faktinės galimybės žiūrėti TV ar klausytis radijo. Pritardama (kad ir absoliučiai minimalia persvara) įstatymo pakeitimui tauta sekė federalinės vyriausybės ir parlamento rekomendacija.

Rinkėjų aktyvumas šįkart buvo tarp 43-44%.

Tradicinė rinkėjams išsiunčiama “Referendumų knygelė”, pristatanti visų keturių referendumo klausimų detales bei federalinės vyriausybės bei parlamento rekomedacijas kaip balsuot, šįkart sudarė virš 60 puslapių teksto. Rimtas polit-skaitinys startuojant į šveicarišką vasarą.

Kovo 8-osios proga – du mokestiniai referendumai

Kaip galbūt pasakytų koks senas šveicaras, kovo 8-ąją galim švęst įvairiai. Pirmoj šių metų pavasario referendumų serijoj kovo 8-ąją šveicarai sau įprastai balsavo mokesčių klausimais. Ir, kaip galbūt pasakytų koks senas šveicarų pasaulio stebėtojas, kovo 8-ąją šventė šveicariškai.

Tautos iniciatyva Nr. 1: “Stiprinkime šeimas! Už vaiko ir vaiko lavinimo išmokų neapmokestinimą.” Tautos iniciatyva Nr. 2: “Energijos mokestis vietos pridėtinės vertės mokesčio.” Taip ar ne? Šveicarai tradiciškai rėžė durkart “Ne”. Įdomumo dėlei, tradiciškai pateikiu porą detalių iš kiekvieno rinkėjo gaunamos Referendumų knygelės.

Pirmoji iniciatyva siekė papildomų mokestinių lengvatų šeimoms su vaikais. Konkrečiau: tokių šeimų gaunamas išmokas vaikų išlaikymui ir mokslinimui referendumo iniciatoriai siūlė atleisti nuo mokesčių. Antroji iniciatyva siekė mokesčių energijai iš neatsinaujinančių energijos šaltinių įvedimo. Šitoks neatsinaujinančios energijos pabranginimas turėtų būt kompensuotas pridėtinės vertės mokesčio panaikinimu.

Tiek abu parlamento rūmai, tiek ir vyriausybė itin didele dauguma rekomendavo abi tautos iniciatyvas atmesti. Referendumų rezultatai: iniciatyva Nr. 1 – 25% “Taip” / 75% “Ne”, iniciatyva Nr. 2 – 8% “Taip” / 92% “Ne.”

Neapmokestinamos vaiko išmokos

Vaiko išlaikymui ir išmokslinimui skirtomis išmokomis siekiama finansiškai paremti šeimas su vaikais ir padengti dalį dėl vaiko atsirandančių papildomų išlaidų. Šios išmokos pagal šveicarų įstatymus turi siekti bent 200 frankų vaiko išlaikymui skirtų išmokų atveju ir bent 250 frankus vaiko lavinimui skirtų išmokų atveju. Kantonai yra laisvi nustatyti didesnes išmokas. Šias išmokas gaunantys padidina savo pajamas ir ekonominį pajėgumą, todėl šios pajamos tai pat kaip ir kitos yra apmokestinamos pajamų mokesčiu. Būtent šį apmokestinimą iniciatyva ir siekė panaikint. Taip siekta suteikt šeimoms galimybė savo nuožiūra panaudot visą paramos sumą.

Vyriausybė siūlė iniciatyvą atmesti remdamasi trimis argumentais: pirma, iš iniciatyvos daugiausia naudos gautų dideles pajamas gaunantys namų ūkiai, mažesnes pajamas gaunantys gi tos naudos gautų mažiau arba jos išvis neturėtų. Antra, iniciatyvos priėmimas reikštų milijardo frankų skylę federaliniam, kantonų ir bendruomenių biudžete – šitai turėtų būt kompensuota taupymo priemonėm arba keliant mokesčius. Trečia, šeimos su vaikais jau pagal dabartinę tvarką turi daug mokestinių nuolaidų, tad papildomos nėra reikalingos.

Detaliai aiškindama iniciatyvos turinį vyriausybė skubėjo pabrėžt, kad Šveicarija jau dabar turi socialią šeimų politiką ir šeimų rėmimas yra svarbi vyriausybės programos ir realiai vykdomos politikos sritis. Šeimos su vaikais yra rimta apimtim remiamos tiek federacijos, tiek kantonų, tiek bendruomenių, be kita ko ir finansinėm legvatom tokiom kaip sveikatos draudimo premijų nuolaidom vaikams ir specialiais tarifais vaiko priežiūrai  ne šeimoje finansuot. Išmokos už vaikus ir jų lavinimą yra sudėtino šios paramos sistemos dalis. Šios išmokos didžia dalim yra finansuojamos darbdavių įmokomis. Kaip papildomos pajamos jos yra apmokestinamos pajamų mokesčiu. Federacija yra nustačiusi šių išmokų minimumus. Du trečdaliai kantonų yra pasinaudoję galimybe mokėti didesnes išmokas nei šis federalinis minimumas. Referendumų knygelėj pažymėta, kad prie Šveicarijos šeimų politikos priklauso ir mokestinės priemonės, katros paskutiniu metu buvo kryptingai vystomos. Kaip pavyzdys pateikiami 2011-ųjų pakeitimai tiesioginių federalinių mokesčių įstatyme, įvedusiame specialų “tėvų tarifą” ir galimybę išskaičiuot iš mokesčių “dokumentuotas” išlaidas vaiko priežiūrai ne šeimoje.

Dabar egzistuojančios mokestinės lengvatos šeimoms skaičiais: federaliniu lygiu – 900 milijonų frankų; kantonų ir bendruomenių lygiu – 2,2-2,7 milijardų frankų. Šios esamos lengvatos reiškia, kad apie pusė namų ūkių su vaikais nemoka jokių tiesioginių federalinių mokesčių. Kaip tokios tiesioginų federalinių mokesčių nemokančios šeimos “su viena alga” pavyzdys pateikiama 97 000 frankų (iki mokesčių) per metus uždirbanti šeima su dviem vaikais. Kitas pavyzdys: tokia pati šeima su “dviem algom”, uždirbanti 126 000 frankų ir galinti pademonstruoti 10 100 frankų dokumentuotų išlaidų vaikų priežiūrai ne šeimoje. Kantonų ir bendruomenių lygių mokestinės nuolaidos dėl federalistinės sistemos varijuoja priklausomai nuo gyvenamosios vietos.

Iliustruojant išsakytą tvirtinimą, kad iniciatyva daugiausia naudos suteiktų pasiturinčiom šeimom, o vargingesnės iš jos naudos praktiškai neturėtų, Referendumų knygelėje konkrečiais pavyzdžiais demonstruojama, kaip pakistų šeimų su skirtingomis pajamomis apmokestinimas priėmus iniciatyvą. Šalia to darkart pabrėžta, kad sumažėjusios biudžeto pajamos paliktų mažiau pinigų valstybės institucijų funkcijoms vykdyti. Vyriausybė taip pat pabrėžė, kad dabartinė šeimų rėmimo politika yra pasitvirtinusi, o parama šeimoms efektyviausiai vykdoma per tiesioginę paramą – pavyzdžiui, darant nuolaidas sveikatos draudimo premijoms vaikams arba skirint pagalbą išlaidoms už vaikų priežiūrą ne šeimoje. Taip pat nepamiršta perspėti, kad priėmus iniciatyvą galima būtų prognozuot reikalavimų dėl tolesnių mokestinių nuolaidų kėlimą, o tokių lengvatų daugėjant nukentėtų apmokestinimo teisingumo principas. Tai, savo ruožtu, mažintų viešųjų institucijų pajėgumus ir grėstų geram visuomenės sugyvenimui. Analizuodama galimus iniciatyvos laimėtojus ir pralaimėtojus, vyriausybė perspėjo ir apie “bumerango efektą”, kurį sukeltį inciatyvos priėmimas: biudžeto pajamų mažėjimas, jų kompensavimo būtinumas ir iniciatyvos “tyla” šiuo klausimu. Jei šiai kompensacijai būtų pakelti mokesčiai, tikėtina, kad iniciatyva galų gale kirstų ir per šeimas su vaikais, taip atnešdama net galimas negatyvias pasekmes atskiroms šeimoms.

Iniciatoriai gi skubėjo pabrėžt, kad kvaila, jog apie penktadalis išmokų sumos iškart pajuda link valstybės biudžeto. Iniciatyva siekė šią “neprotingą sistemą” panaikint ir taip iškart palengvint šeimų gyvenimą bei padidint jų perkamąją galią. Anot iniciatorių, kadangi priėmus iniciatyvą vaikų išmokos nebesiskaičiuotų nustatant mokestinę progresiją, vargingesnėms šeimoms tai palengvintų priėjimą prie kitų lengvatų kaip pigesnės sveikatos draudimo premijos, stipendijos etc. “Kuo žemesnės amokestinamos pajamos, tuo daugiau naudos gaus šeima,” – teigė inciatoriai, taip pat kaip ir vyriausybė pateikdami konkrečius apmokestinimo pasikeitimo priėjimus iniciatyvą pavyzdžius.

Energijos mokestis vietoj PVM’o

Šios iniciatyvos idėja paprasta ir grindžiama tokia logika, kad elektros, benzino ar namų šildymui naudojamo kuro kainos gali įtakoti piliečių elgesį. Pavyzdžiui, brangstant benzinui žmonės gali pradėt pirkt taupesnius mašinų modelius arba dažniau rinktis viešąjį transportą. Kylančios elektros kainos gali paskatinti žmones reguliariau išjunginėt nenaudojamus aparatus. Ši logika galioja ir kalbant apie įmonių elgesį. Mokesčiai elektrai ar kurui gali daryti kreipiančią/lenkiančią įtaką ir yra veiksmingi instrumentai tiek siekiant taupiau naudoti energiją, tiek siekiant mažinti žalingų medžiagų išmetimą.

Iniciatyva siekta įvest energijos mokestį neatsinaujinantiems energijos šaltiniams tokiems kaip nafta, dujos, anglis ar uranas. Tuo pat metu būtų panaikintas PVM’as. Iš energijos mokesčio gaunamos biudžeto įplaukos turėtų būti nustatomos taip, kad prilygtų dabar iš PVM’o gaunamoms įplaukoms.

Referendumo knygelėje vyriausybė pabrėžė, kad federacija ateityje vis labiau naudos mokesčius kaip instrumentą siekdama klimato kaitos prevencijos ir energetinių tikslų. Šia kryptimi jau yra dirbama. Visgi vyriausybė kampanijos metu laikėsi pozicijos, kad PVM’o pakeitimas energijos mokesčių keletos metų bėgyje yra ekonomiškai ir social-politiškai neatsakinga iniciatyva. PVM’as šiuo metu yra pagrindinė federacijos pajamų priemonė, kuri tampa vis svarbesnė ir socialiniams draudimams finansuot; iš PVM’o biudžetas gauna 22 milijardų frankų per metus.  Kad šias pajamas kompensuot energijos mokestis turėtų vis didėti, nes dėl naujojo mokesčio įtakos energijos vartojimas vis mažėtų. Tai itin apsunkintų ne tik verslą, bet ypač mažas pajamas gaunančius namų ūkius. Tai yra priežastys, dėl kurių tiek vyriausybė, tiek parlamentas iniciatyvą siūlė atmesti.

Kalbant apie detales, mokestis būtų renkamas įvežant arba gaminant energiją ir žymiai pabrangintų namų šildymui naudojamą kurą, benziną ir atominių elektrinių gaminamą elektrą. Pabrangimas turėtų paskatinti procesą, kurio dėka būtų suvartojama mažiau neatsinaujinančių šaltinių energijos ir mažinamas šilnamo efektą sukeliančių dujų išmetimas. Iš vandens ar saulės gaunama energija nebūtų apmokestinama.  Referendumų knygelėje vyriausybė daug vietos skyrė siekdama paaiškinti PVM’o svarbą valstybės biudžetui, taip pat ir akcentuot tai aplinkybei, kad, skirtingai nei PVM’as, energijos mokestis paliestų tik labai nedaug produktų tokių kaip namų šildymui naudojamas kuras, dujos, anglis ar uranas. Pabrėžta, kad iniciatyvos pasekmės būtų sunkiai prognozuojamos ir pateikiami skaičiavimai (iš dalies gan “grėsmingi”/stebinantys), kaip turėtų būti apmokestinamas koks energijos šaltinis, kad būtų surinkta PVM’ui prilygstanti suma. Šios sumos nesurinkus trūktų pinigų socialiniams draudimams ar kitoms federacijos užduotims. Siekiant neapsukinti Šveicarijos įmonių padėties, iniciatyva numatė išimčių galimybę itin daug energijos reikalingoms firmoms, taip pat numatė ir mokesčio gražinimo mechanizmą energiją eksportuojant bei mokestį “pilkaja” vadinamai energijai importuojant produktus iš užsienio. Vyriausybė gi savo ruožtu atsakydama į šiuos argumentus pabrėžė, kad toks įvežamos produkcijos apmokestinimas energijos mokesčiu būtų nesuderinamas su Šveicarijos tarptautinės prekybos įsipareigojimais. Be to, tokio apmokestinimo administravimas reikštų didelį administracinį krūvį. Pabrėžiama, kad naujas mokestis apsunkintų eksportuojančių šveicariškų įmonių konkrencingumą, nes eksportas dabar yra atleistas nuo PVM’o, ko nėra numatyta energijos mokesčio atveju. Namų ūkius mokestis paliestų skirtingai, bet ypač skausmingai jį pajustų namū ūkiai su mažesnėm pajamom.

Iniciatoriai akcentavo, kad iniciatyva pagaliau užtikrintų sąžiningas energijos kainas ir teisingumo principą ta prasme, kad žalingas pasekmes sukėlęs už jas ir mokėtų. Vienų iš iniciatorių, Žaliųjų liberalų prezidentas pažymėjo, kad iniciatyva būtų optimalus kelias vyriausybės priimtai energetikos sektoriaus transformacijai (“Energiewende”) pasiekti tai padarant efektyviai, liberaliai, be subsidijų ir biurokratinių reguliavimų. Iniciatyvą įgyvendinus stiprėtų atsinaujinančios energetikos sektorius, taip būtų užtikrintas ekonomikai ir klimatui draugiškas išėjimas iš atominės energetikos. Iš iniciatorių pusės, PVM’o panaikinimas mėgintas parduot kaip verslo sąlygų palengvinimas ir biurokratijos sumažinimas apie 300 000 tūkst. smulkių ir vidutinio dydžio įmonių. Akcentuota ir tai, kad priėmus iniciatyvą mažėtų priklausomybė nuo užsienio, tuo pat metu stiprinant vietines inovatyvias firmas. “Investuokime savo pinigus Šveicarijos ateičiai vietoj to, kad leisti milijardus užsieny.” Akcentuota ir tai, kad iniciatyva skatintų tvarų vartojimą, o biudžeto įplaukų ir esamų lengvatų prasme nieks nepasikeistų.

Savo “baigiamąjame žodyje” vyriausybė trumpai primindama savo argumentus dėstydama savo poziciją pabrėžė, kad iniciatorių numatomi itin aukšti energijos mokesčiai nėra reikalinti norint pasiekt norimus energetikos politikos tikslus. Akcentuota, kad vyriaysybė savo “Energijos strategijoj 2050” siūlo geresnį kelią siekiant efektyviau naudot energiją, didint atsinaujančios energijos dalį ir užtikrint klimatui draugišką išėjimą iš atominės energetikos. Referendumų knygelėj priminta, kad šiuo tikslu vyriausybė nuo 2021 m. yra numačiusi paskatų sistemą, pakeisiančią dabartines programas atsinaujinančiai energetikai ir namų sanavimui; informuota, kad tuoj pat  svarstymui bus pateiktas atitinkamo įstatymo projektas. To paties dokumento puslapiuose iniciatoriai susilaukė vyriausybės kritikos už norą pertvarkyt energetikos sistemą paskubomis. Šiame kontekste vyriausybė siūlė neatmesti galimybės, kad įgyvendinus iniciatyvą būtų susilaukta ekonomikos krizės su dar didesne bedarbyste. Darkar akcentuota, kad įvedus šį naują mokestį ypač pablogėtų nuo intensyvaus energijos naudojimo priklausančių gamybos įmonių padėtis, taip pat ir šeimų su mažesnėm pajamom statusas, nes šios nauju mokesčiu būtų nepagrįstai daugiau apmkestinamos. Būtent jų biudžetuose pakilusios energijos kainos įgytų gerokai didesnį svorį lygnant su labiau pasiturinčiomis ir turtingomis šeimomis. PVM’o panaikinimas to padidinto krūvio neapakeistų.

Tai turbūt tiek trumpai. Jei kas žinot kitą šalį, katroj tauta referendumu atsisakytų papildomų mokestinių lengvatų ar nesutiktų panaikinti PVM’o – papasakokit, būtų įdomu.

K11: šveicariškas brainstormas

Šiandien pirmąkart mačiau į (šveicarišką) karinę milicinę tarnybą traukiantį uniformuotą jaunuolį su irokėziška panko skiautere. Daug visko esu matęs šiam fronte, bet toks vaizdelis gal net kaip (brainstorminė) dovanėlė Kovo 11-osios proga sueis. 😉 @Ciuricho centrinė geležinkelio stotis 



(iliustracija via wiki)

Viena diena, trys referendumai: auksas, milijonieriai, “ecopop”

Duokit šansą spėt ir pasakysiu, kad kiekvienas iš trijų referendumų, pernai lapkritį vykusių Šveicarijoje, būtų pajėgus keliems metams paralyžiuot politinį gyvenimą bet kokioj kitoj šaly. Įsiklausykit į temas: šalies aukso atsargų likimas, radikalus imigracijos stabdymas, mokestinių privilegijų naikinimas miljonieriams. Ar rimtai nusiteikęs pilietis niūrų lapkričio savaitgalį galėtų norėt daugiau? 



[Agitacinis plakatas prieš “Ecopop“ iniciatyvą.]

Turbūt ne, juolab, kad prieš tokius referendumus Šveicarijos vyriausybės balsuotojams platinamos “Referendumų knygelės” apimtis šįkart atrodė tiesiog sukalibruota geram savaitgaliui – lygiai 40 lapų. 

Visi trys referendumai inicijuoti tautos. Visi siūlė radikalius pasikeitimus svarbiose, jautriose srityse. Aštriais laikais, aplink verdant krizėm. Visus tris vyriausybė ir parlamentas siūlė ramiai atmest, visais trim atvejais tauta pasekė šiomis rekomendacijomis. Šveicarai mėgsta ir moka sakyt “Ne.”

Detalės, detalės, detalės

Auksas. “Gelbėkit mūsų šveicarišką auksą” – toks buvo oficialus iniciatyvos pavadinimas. Nesunku nuspėt, kad ekonominių krizių, prasiskolinusių valstybių ir valiutų kursų svyravimų laikais aukso tema atrodo aktuali kone kiekvienam.

Iniciatyva reikalavo 3 dalykų: kad bent 20% Šveicarijos aukso rezervų būtų laikomi auksu, esami aukso rezervai būtų neparduodami, na, ir, be abejo, laikomi tik Šveicarijoj.

Trumpa priešistorė, kampanijos metu priminta pačių iniciatorių: Iki 2000-ųjų Šveicarija turėjo 2590 tonų aukso rezervų, kuriuos vyriausybė ir Šveicarijos nacionalinis bankas yra pavadinę “neparduodamu stalo sidabru.” 1550 tonų šio aukso po 2000-ųjų, anot iniciatorių, esant dideliam amerikiečių spaudimui, staiga buvo pavadintos “pertekliniu” auksu, kuris buvo “iššvaistytas už mizerišką kainą.” Kad tai nepasikartotų, iniciatoriai aukso pardavimo draudimą siekė įtvirtinti konstitucijoje. Taip pat buvo akcentuojama, kad toks auksas saugus yra tik Šveicarijoje ir jokiu būdu ne “prasiskolinusiame užsienyje”, nes net “patikimiausi” partneriai kaip Amerika ar ES krizės atveju visgi “turbūt atsisakytų gražint mūsų auksą.” Iniciatoriai taip pat buvo nepatenkinti, kad dideli spausdinamų Šveicarijos frankų kiekiai leidžiami užsienio šalių kaip Vokietija “ir turbūt Amerika” (tiksi informacija nežinoma, nes duomenys slapti) vertybiniams popieriams pirkti. Bent 20% Nacionalinio banko rezervų turi būt investuojami į auksą, nes “auksas ir kitai kartai bei po jos sekančiai kartoms ‘bus aukso vertės’.”

Komentuodama iniciatyvą vyriausybė pasinaudojo proga trumpai nupasakoti aukso vaidmenį ekonomikos istorijoje. Tuo pačiu ji pabrėžė, kad, skirtingai nei anksčiau, auksas jau apie 40 metų nebevaidina tokios svarbaus vaidmens kaip anksčiau. Kalbėdama apie iniciatyvą, vyriausybė pažymėjo, kad ši apribotų Nacionalinio banko lankstumą ir gebėjima atlikt savo funkcijas, ypač krizės atveju. Pasitelkiant konkretų pavyzdį: kaskart perkant svetimas valiutas bankas tuo pat metu turėtų ir didint aukso atsargas. Šalia to toks kartą Nacionalinio banko įsigytas auksas nebegalėtų būt parduodamas. Tai apsunktintų tokių Nacionalinio banko valiutų politikos priemonių kaip “minimalus kursas” (vok. “Mindestkurs”) įvedimas, nes siekiant jas įgyvendinti šalia užsienio valiutų pirkimo taptų privaloma pirkti ir auksą. Referendumų knygelėje piliečiams trumpai nupasakojama, kodėl neseniai buvo parduotas toks gan didelis kiekis šalies aukso. Primenama, kad, lyginant su kitomis šalimis, Šveicarija pagal aukso atsargas žmogui ir po šio žingsnio išlieka viršūnėj. Priminta ir tai, kad aukso kaina labai svyruoja, jis yra viena rizikingiausių investicijų ir neduoda pelno. Iliustracijai primintas toks konkretus pavyzdys: dėl aukso kainos kritimo prieš porą metų Nacionalinis bankas patyrė didžiulus nuostolius. Didėjanti aukso dalis Nacionalinio banko rezervuose ilgalaikėje perspektyvoje mažintų banko pelną. Tai, savo ruožtu, mažintų iš Nacionalinio banko pelno daromas išmokas federacijai ir kantonams. Pateikiama ne vieną pilietį dominusi detalė, kad dali savo aukso Šveicarija dabar laiko Anglijos ir Kanados bankuose. Pažymima, kad krizės atveju tai būtų naudinga rizikos diversifikacijos prasme, o referendumo iniciatyva tam užkirstų kelią.

Milijonieriai. Tautos iniciatyva dėl mokestinių privilegijų panaikinimo milijonieriams siūlė paprastą dalyką: uždrausti kantonams nustatyti specialų mokestinį režimą turtingiems užsieniečiams (iniciatorių terminologija: “superturtuoliams”), pirmąkart apsigyvenantiems Šveicarijoje ir čia nedirbantiems.

Tokiems asmenims net dvidešimt vienas Šveicarijos kantonas numato galimybę mokėti mokesčius ne nuo pajamų ir turto, o remantis jų pragyvenimo išlaidomis. Dėl tripakopės Šveicarijos mokestinės sistemos, kurioje mokesčiai nustatomi ir renkami  bendruomenės, kantono ir federacijos lygmenimis, klausimas nėra toks paprastas kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Taip pat ir referendumo metu buvo plačiai žinoma, kad keletui kantonų ir bendruomenių ši apmokestinimo tvarka yra tradicija, turinti ypatingą ekonominę reikšmę. Gerbdami šią tradiciją ir decentralistinę Šveicarijos Konfederacijos valstybės sandarą referendumo iniciatyvos priešininkai pasisakė už tai, kad klausimas būtų paliktas kantonų apsisprendimui. Priminta, kad, pavyzdžiui, tokie svarbūs kantonai kaip Ciurichas ar Bazelis šitokį apmokestinimą jau dabar patys draudžia. Kiti, tokie kaip Liucerna, jį riboja. Referendumo kampanijos metu pasinaudota proga priminti ir tai, kad ši apmokestinimo rūšis itin svarbi kai kuriems ekonomiškai sunkiai besilaikantiems regionams.

Visgi, iškėlus iniciatyvą, vyriausybei pasidarė aišku, kad klausimas neduoda ramybės pakankamai dideliam kiekiuj žmonių. Reaguodama iš šį signalą “iš apačių” šalies vyriausybė – tipiškai šveicariškai nelaukdama referendumo baigties – inicijavo atitinkamas reformas federaliniu lygiu. Vyriausybė referendumo kampanijos metu taip pat nenuilsdama akcentavo, kad toks apmokestinimo režimas svarbus aštrioje tarptautinėje konkurencijoje dėl šios itin mobilių žmonių grupės. Nebuvo praleidžiama nė vienos progos pabrėžti, kad tarptautiniame kontekste šis šveicariškas apmokestinimo režimas yra nieko ypatingo. Visgi nebuvo pamirštama akcentuoti ir to aspekto, kad vyriausybė puikiai suvokia, jog Šveicarija šios apmokestinimo formos atveju sąmoningai daro špagatą tarp dviejų svarbių principų ir vertybių – šalies mokestinio patrauklumo iš vienos pusės ir mokestinio teisingumo iš kitos. Pasvėrus visus argmentus vyriausybė visgi atvirai deklaravo mananti, kad argumentai už esamos sistemos palaikyma nusveria sistemos minusus. 

Referendumo iniciatoriai savo ruožtu ypač akcentavo tokio apmokestinimo modelio keliamus neteisingumus, paliekamą erdvę piktnaudžiavimui, iš tokios sistemos sekantį nekilnojamo turto rinkos iškraipymą, taip pat esminių principų kaip lygybė prieš įstatymą pažeidimą. Taip pat sakyta, kad tokia sistema daro prastą įtaką likusių mokesčių mokėtojų moralei.

Kalbant apie biudžeto surenkamumą, iniciatyvos priešininkai akcentavo, kad panaikinus šią apmokestinimo galimybę bus prarastos biudžeto pajamos, šalininkai – kad jei vienas kitas užsienietis išsikels, tie praradimai (remiantis šį režimą panaikinusių kantonų patirtimi) nebus dideli. O tuos praradimus, kurie vis dėlto įvyks, piliečiai yra pajėgūs pakelti.

Imigracija II. Nė metams po garsiojo ir visame pasaulyje nuaidėjusio 2014-ųjų vasario referendumo dėl imigracijos iš ES ribojimo nepraėjus, dar vienas – ir dar griežtesnius reikalavimus keliantis – referendumas šia tema? Kodėl gi ne. Sveiki atvykę į Šveicariją, kurioje kartais atrodo, jog piliečiai su savo valstybės institucijomis elementariai kalbasi referendumais. 

Šįkart vadinamoji “Ecopop” iniciatyva siekė apriboti imigraciją į Šveicariją iki 0,2% per metus. Šalia to inciatoriai reikalavo, kad bent 10% Šveicarijos tarptautinės pagalbos besivystančioms šalims būtų skiriama laisvanoriško šeimos planavimo priemonėms. Tai ganėtinai rimta suma: ji sudarytų apie 150 milijonų frankų per metus.

Oficialioje agitacinėje medžiagoje referendumo iniciatoriai pabrėžė, kad “žmonija negali be galo augti – nei pas mus, nei globaliu mastu, nes tam elementariai neužteks resursų.” Taip pat akcentuota, kad tiek pasaulio mastu, tiek Šveicarijoj žmonių kiekis didėja itin sparčiais mastais. Šiai tendencijai tęsiantis Šveicarija taps vientisu supermiestu, tvirtino iniciatoriai. Garsųjį vasario  mėnesio referendumo sprendimą dėl imigracijos iš ES ribojimo šio referendumo iniciatoriai laiko nepakankamu, nes ji nenustato aiškių skaičių, ir “… todėl pati tauta turi nustatyt aiškias ribas.” Referendumo iniciatoriai pabrėžė, kad priėmus jų iniciatyvą Šveicarijoje vis dar išliktų įmanomi imigracijos mastai, kurie yra didesni nei Vokietijoj, Prancūzijoj ar ES. Anot iniciatorių, tokia imigracijos apimtis leistų patenktinti reikiamų specialistų poreikį rinkoj, būtų pakankama ir kitomis prasmėmis. Kampanijos metu Iiiciatoriai tvirtino esą tauta ankstesniame referendume dėl sutarčių su ES dėl laisvo asmenų judėjimo buvo vyriausybės suklaidinta tautai pateikus prognozes, kad per metus iš ES atvyks po 8 tūkst. žmonių. Realybėje atvyksta dešimt kartų daugiau.

“Stop sprogstamai didėjančiam žmonijos augimui – natūralių gyvenimo sąlygų užtikrinimas,” – taip skamba oficialus iniciatyos pavadinimas. Jau minėtas pernai metų vasario mėnesį referendumu priimtas sprendimas numato, jog Šveicarija pati kontroliuoja imigraciją ir kasmet, reaguodama į ekonomikos poreikius, nustato kontingentus. Tai suteikia vyriausybei galimybę gan lanksčiai reaguot į kintančią ekonominę padėtį. Naujoji “Ecopop” iniciatyva šį lankstumą panaikintų ir nustatytų griežtą fiksuotą imigracijos kvotą. Komentuodama referendumo iniciatyvą, vyriausybė pabrėžė, kad iniciatyva pažeistų Šveicarijos sutartis su ES ir apsunktintų vykstančias derybas dėl pernai vasario mėnesį referendumu priimto sprendimo įgyvendinimo. Nors iniciatyva formaliai įvilkta į “eko-rūbus”, tačiau jos tekstas koncentruojasi tik į imigraciją, pabrėžia vyriausybė. Ji šitai kritikuoja, sakydama, kad ne žmonių kiekis, o jų vartojimo įpročiai daro didesne įtaka natūralioms gyvenimo sąlygoms ir jų išlaikymui. Referendumų knygelėje vyriaysybė skyrė daug vietos vietos paaiškinimams, kad iniciatyvos tikslas išsaugoti natūralias gyvenimo sąlygos referendume pasakius “Taip” nebūtų pasiektas, o prie šio tikslo pasiekimo jau dabar prisideda vyriausybės vykdomos priemonės aplinkosaugos, energetikos (pavyzdžiui, elektros naudojimo mažinimas, atsinaujinančių šaltinių skatinimas) ir miestų bei gyvenviečių planavimo srityse. “Iniciatyva turi būt atmesta ir todėl, kad ji nesprendžia nei vienos aplinkosauginės problemos,” – balsavimo medžiagoje tvirtino vyriausybė. Aplinkosauga ir taupus resursų naudojimas neabejotinai yra svarbūs tiklai, tačiau “jų turime siek tiek blokuodami užsieniečių įvažiavimą, o mažindami resursų vartojimą”, – su rezervuota emocija pabrėžė Šveicarijos vadovybė.

Komentuodama iniciatorių siūlomas priemones gimstamumui užsienio šalyse kontroliuot, vyriausybė pabrėžė, kad didelis gimstatumas visų pirma yra skurdo pasekmė. Todėl ji kartu su partnerėm visų pirma kovoja prieš skurdą. Ir jau kitu žingsniu, kiek vėliau – investuodama į švietimą ir lyčių lygybės politiką.

Laiškai iš Šveicarijos: piliečiai, galia, ekspertai (eterio citata)

Žinių radijas [2015-02-13 02:26]: / Šveicarijoje dirbantis T. Žukas: čia piliečiai jaučiasi valdžia

Pilietinės visuomenės institutui paskelbus, kad Lietuvos gyventojų pilietinė galia per metus smuko, Ciuriche dirbantis advokatas Tadas Žukas „Žinių radijui“ penktadienį sakė, kad Šveicarijoje, kitaip nei Lietuvoje, pilietis jaučia, kad jis irgi yra valdžia.

„Viena valdžios šaka yra Seimas, kita vyriausybė, kita teismai. Piliečiai tiesiog jaučia, kad jie yra lygiavertis pokalbio partneris tam, ką mes Lietuvoje apibrėžiam abstrakčiu žodžiu „valdžia“. Tai yra labiau partneriški santykiai“, – laidoje „Dienos klausimas“ sakė T. Žukas.

Anot jo, Šveicarijoje santykis tarp piliečių ir jų institucijų yra žymiai partneriškesnis ir pilietis nėra toks pavaldinys, kuris daro viską, ką jam pasako. Lietuvoje dažnai išgirstamą nekompetencijos argumentą – kad paprasti žmonės nežino, kaip spręsti, pavyzdžiui, sudėtingus ekonominius klausimus, ir dėl to dažni referendumai nėra gerai – T. Žukas atremia tą patį klausimą keldamas ir kitoms valdžioms.

„Lygiai taip pat galime sakyti, kad Parlamente, Vyriausybėje, teismuose niekas nieko nesupranta. Visur reikia ekspertų, bet tai nereiškia, kad mes visi visuose lygmenyse turėtume nusišalinti nuo diskusijos ar bent jau nuo mėginimo suprasti, susitikti akis į akį su ekspertu, pasikalbėti su draugais, kurie yra labiau išmanantys tuos klausimus“, – kalbėjo T. Žukas.

Anot jo, dažnais referendumais garsėjančioje Šveicarijoje nėra taip, kad eilinis žmogus, pernelyg nesigilindamas į temą, balsuotų taip, kaip jam atrodo.

„Priklausomai nuo to, kiek konkretus žmogus pasitiki konkrečiu ekspertu, jis pasikliauja vienu ar kitu. Žurnalistai, redakcijos, publikuoja rekomendacijas su pagrindimais, kodėl taip jie rekomenduotų balsuoti. Tas procesas vyksta, nėra taip, kad tas žmogus paliekamas ant ledo vienas ir staiga turi spręsti kažkokį sudėtingą ekonominį klausimą“, – pasakojo advokatas, gyvenantis Ciuriche. ... >> /