Cituoti

09. Šveicariški referendumai: gydytojos, pedofilai, algos, naikintuvai

Gegužės 18-ąją Šveicarijoj vėl virė referendumai. Vėluoju trumpai paraportuot. Vėlgi apsiriboju tik federaliniais, nors šalis tradiciškai skendo ir ne mažiau įdomiuose ir svarbiuose kantoniniuose, miestų ir bendruomeniniuose.

I. Referendumų temos

1. Federalinis 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimas dėl basic medicininių paslaugų prieinamumo (tiesioginis kontrprojektas atsiimtai tautos iniciatyvai “’Taip’ namų/šeimos gydytojų medicinai”).

2. Tautos 2011 m. balandžio 20 d. iniciatyva “’Ne’ pedofilų teisei dirbti su vaikais.”

3. Tautos 2012 m. sausio 23 d. iniciatyva “Už padorių algų apsaugą (Minimalios algos iniciatyva).”

4. 2013 m. rugsėjo 27 d. Federalinis įstatymas dėl fondo kariniams naikintuvams “Gripen” įsigyt.

II. Rezultatai trumpai

1. “Taip” – 88%; “Ne” – 12%. Aktyvumas: 53,9%. Didžiausias palaikymas (virš 90%): Neušatelio, Ženevos, Vo ir Fribūro kantonuose. Didžiausias pasipriešinimas (19%) – Švico kantone.

2. “Taip” – 63,5%; “Ne” – 36,5%. Aktyvumas: 54,9%. Didžiausias palaikymas (83%) – Tičino kantone. Didžiausias pasipriešinimas (virš 40%) – abejuose Apencelio kantonuose, Bazelio mieste, Berno, Ciuricho ir Liucernos kantonuose.

3. “Taip” – 23,7%; “Ne” – 76,3%. Aktyvumas: 55,5%. Didžiausias palaikymas – Bazelio mieste, Tičino, Ženevos ir Juros kantonuose (tarp 30-40%), taip pat Ciuricho ir Berno kantonuose (tarp 20-25%). Didžiausias pasipriešinimas Apencelio Inerodeno, Švico, Nidvaldeno ir Obvaldeno kantonuose (85-90%).

4. “Taip” – 46,6%; “Ne” – 53,4%. Aktyvumas: 55,3%. Didžiausias palaikymas Nidvaldeno, Obvaldeno, Uri, Švico, Apencelio Inerdodeno kantonuose (60-70%). Didžiausias pasipriešinimas: Juros, Neušatelio, Ženevos, Bazelio miesto, Valiso ir Vo kantonuose (60-75%).

III. Detalės

Aptardamas detales, kaip įprasta, pasitelksiu taip vadinamoj “Referendumų knygelėje”, kurią kiekvienas balsuotojas prieš referendumų seriją gauna paštu, pateikta medžiaga. Citatos ir santrumpos apačioje – iš ten. Knygelės apimtis šįkart – 47 puslapiai įprastai rimto, visiems suprantama kalba surašyto teksto ir argumentų.

1. Šeimos gydytojų algos

Ką daro šveicarės ir šveicarai, kai jų žibančioj medicininių paslaugų sistemoj pradėda ryškėt trendas, kad svarbi šio sistemos sritis – namų / šeimos medicina – dėl sustabarėjusių, pasenusių jos praktikavimo struktūrų ir nepakankamų algų pradeda atrodyt nepakankamai patraukli jaunoms gydytojoms ir gydytojams? Atspėjot: renka parašus referendumui. Ir surinko. Pasiūlė keist federalinę konstituciją, kad pabrėžt profesijos (konstitucinę!) reikšmę visuomenei. Profesijos patrauklumui svarbūs du dalykai: pirma, galimybė turėt lanksčias darbo valandas/galimybę dirbt part-time ir, antra: didesnės algos. Paprasti dalykai, bet jų nesutvarkius long-term šiai res public’ai svarbiai sričiai gresia nesaldūs laikai. Su tokia situacija susidurę šveicarai nesėdi rankų sudėję, o veikia. Veikia “bottom-up.” Parlamentas ir vyriausybė šį “iš apačių” duotą signalą suprato, problemą pripažino. Ką darė? Viešai padėkojo referendumo iniciatoriams, nurodė porą sisteminių referendumo iniciatyvos trūkumų (ji, vyriausybės nuomone, per siauria, t.y. nepankankamai radikali! Būna ir taip …) ir pasišovė juos pati ištaisyt. Kaip tai daroma demokratijoj? Pateikiant tautos teismui (t.y. federaliniam referendumui) kontrprojektą, perimantį centrines originalios iniciatyvos idėjas ir jas patobulinantį, net įpinantį jį į jau esamas vyriausybės strategijas kaip “Sveikata 2020” ir ruošiamą masterplaną namų / šeimos medicinos srityje. Katram pritart piliečiams praktiškai vienbalsiai rekomenduoja tiek parlamentas, tiek vyriausybė. Katras toks geras ir taip gerai adresuoja iniciatyvos iškeltas problemas, kad originalaus referendumo iniciatoriai savo iniciatyvą (!) atsiima (tad turim ne dvi priešpriešinių monologų užsikimšus ausis serijas, o tikra dialogą). Ir federaliniam referendume balsuojama tik dėl kontrprojekto. Balsuojama į referendumo iniciatorių idėjos ir jaunųjų gydytojų naudą. 88% “Taip”. Išvados? Vyriausybė problemą buvo pramiegojus, bet spėjo užsikabint už iniciatyvos traukinio ir, su prioritetus ir temas tvarkiančia pagalba “iš apačių”, susitvarkyt. (Kaip pamatysim iš sekančio referendumo – pramiegojus taip susitvarkyt pavyksta anaiptol ne visad.)

Referendumui pateiktas įstatymo projekto tekstas skamba taip:

/ I.
Federalinė konstitucija bus pakeista sekančiai:

117a str. (naujas) Aprūpinimas basic medicinos paslaugom

1 Federacija ir kantonai savo kompetencijų ribose rūpinasi, kad būtų teikiamos pakankamos, visiems prieinamos, aukštos kokybės basic medicinos paslaugos. Jie pripažįsta ir skatina/remia namų/šeimos mediciną kaip kertinės svarbos aprūpinimo basic medicinos paslaugomis sistemos dalį.

2 Federacija leidžia įstatymus dėl:
a. Basic medicinos paslaugų teikimą užtikrinančių profesijų išsilavinimo ir tobulinimosi, taip pat dėl reikalavimų norintiems šiomis profesijomis užsiimti;
b. padoraus atlyginimo už teikiamas namų / šeimos medicinos paslaugas.

II.

Šis kontrprojektas bus pateiktas tautos ir kantonų referendumui. Jei tautos iniciatyva “Taip namų / šeimos gydytojų medicinai” nebus atsiimta, jis bus – pagal Federalinės konstitucijos 139b  str. numatytą procesą – kartu su šia iniciatyva pateiktas tautos ir kantonų referendumui. /

2. Pedofilai ir vaikai

Jei medicinos klausimais vyriausybė ir parlementas spėjo “pagaut” bottom-up iniciatyvą ir paverst ją sava, antruoju šios referendumų serijos klausimu – dėl draudimo pedofilams dirbti su vaikais – valdžioms sekės gerokai sunkiau. Nors stengtasi visom jėgom.

Kaip ir kitose šalyse, taip ir Šveicarijoj visuomenė paskutiniu metu buvo krečiama skandalų, susijusių su piktnaudžiavimu vaikais ir globos reikalaujančiais asmenim. Ypač tais atvejais, kai nusikaltimai šioje srityse buvo to paties asmens padaromi dar kartą, buvo keliamas klausimas, kaip tai įmanoma, konkrečiau: kaip galim buvo leist tokiems asmenims apskritai dirbt su vaikais ir globos reikalaujančiais asmenimis? Rererendumo iniciatyva būtent ir siekė užkirst kelią tokiems nusikalstamos veiklos pasikartojimas: asmenys, kartą nuteisti už seksualinius nusikaltimus prieš vaiką ar priklausomą asmenį, turi prarast teisę profesiškai ar visuomeniniais pagrindais dirbt su mažamečiais ar priklausomais asmenim.

Referendumų knygelėj vyriausybė nuo pat pradžių skuba pabrėžt, kad ji taip pat siekia apsaugot visuomenę nuo recidivystų šioje srityje ir dar prieš referendumo iniciatyvos pateikimą emėsi konkrečių darbų šiam fronte: pateikė Baudžiamojo kodekso pakeitimų paketą. Šiuo vyriausybės pateiktu projektu plečiamas užsiimti profesija draudimas, kuris sunkiausių nusikaltimų atveju gali siekt ir visą gyvenimą. Taip pat teismas galėtų apskritai uždrausti kontaktus su vaikais, net ir šeimos ir privačioj sferoj. Parlamentas 2013 m. gruodį šiems vyriausybės siūlytiems teisės sistemos pakeitimams pritarė, tad, anot vyriausybės, “tautos iniciatyva tampa nebereikalinga.” … “Ji taip pat prieštarauja proporcingumo principui.” Dėl to vyriausybė siūlo iniciatyvą atmest. Įdomus aspektas: parlamentas įprastos balsavimo referendume rekomendacijos nepateikė.

Referendumų knygelėj vyriausybė pabrėžia, kad nors dabartinė baudžiamoji teisė savo arsenale turi draudimą užsiimt profesija kaip sankciją, visgi šiam draudimui nustatytos griežtos ribos. Laiko prasme jis turi apsiribot penkeriais metais ir gali būt paskirtas tik jei nusikaltėlis nusikaltimą atliko užsiimdamas profesija ir egzistuoja rizika, kad jis savo profesija vėl piktnaudžiaus tam, kad daryt tolesnius nusikaltimus. Dabartinė teisė neleido visais atvejais uždraust užsiimt veikla asociacijose ir laisvalaikio organizacijos visuomeniniais pagrindais, net jei tai turėtų prasmės. Pavyzdžiui, futbolo treneris, padaręs seksualinį nusikaltimą prieš žaidėją, gali tam tikrom sąlygom ir toliau užsiimt buvusia veikla ir pakartot nusikaltimą. “Tai turi būt pakeista.” Tačiau, toliau argumentuoja vyriausybė Referendumų knygelėj, iniciatyva reikalauja, kad seksualinis nusikaltėlis visais atvejais prarastų teisę dirbt su vaikais ar priklausomais visam gyvenimui. Vyriausybės nuomonė, iniciatyvos koncentravimasis tik ties seksualiniais nusikaltimais yra nepakankamas – būtina apimt ir kitus nusikaltimus prieš vaikus. Iniciatyva taip pat koncentruojas tik ties profesiinės ir visuomeninės veiklos draudimu, neapsaugo vaikų šeimos ir privačiam rate. O tai svarbu, nes: “Nusikaltėlis dažnai yra tėvas, dėdė, kaimynas.” Referendumo iniciatyvą referendumo metu atmetus, priimtos Baudžiamojo kodekso normos galėtų įsigaliot anksčiau, be papildomų procesų. Dėl to, kad iniciatyvos siūloma vieninga viso gyvenimo bausmė visiems seksualiniams nusikaltėliams prieštarauja konstituciniam proporcingumo principui, parlamentas svarstė įvairius kontriniciatyvų variantus, bet vieningo kontrreferendumo projekto priimt nepajėgė. Paskutiniam balsavime vieni parlamento rūmai pritarė referendumo iniciatyvai, kiti ją atmetė. Dėl šio nevieningumo parlamentas neteikia tradicinės balsavimo rekomendacijos. Prie šių paaiškinimų Referendumų knygelė pridėtas visas lapas, pristatantis vyriausybės pateiktus Baudžiamojo kodekso pakeitimus, kuriems jau pritarė parlamentas.

Iniciatorių siūlytas konstitucijos pakeitimas skamba taip:

/ 123c str. (naujas) Priemonės po seksualinių deliktų prieš vaikus arba pasipriešinti nepajėgius ar neveiksnius asmenis

Asmenys, kurie buvo nuteisti už vaiko ar priklausomo asmens seksualinio neliečiamumo pažeidimą, galutinai praranda teisę užsiimti profesine ar visuomenine veikla su mažamečiais ar priklausomais asmenimis. /

Referendumų knygelėj tradiciškai po lapą skiriama abiejų pusių argumentams.

Atskirame Referendumų knygelės lape, skirtame referendumo iniciatorių komiteto argumentams, ypač pabrėžiama, kad daug pedofilų šiuos nusikaltimus įvykdo ne po vieną kartą, yra recidyvistai. Būtent dėl šios priežasties iniciatyva tokia svarbi. Draudimams tokiems žmonėms dirbt su vaikais yra vienintelis būdas pasiekt, kad šie žmonės daugiau nebedirbtų mokyklose, neįgaliųjų organizacijose, sporto sąjungose. Iniciatoriai pabrėžia, kad nemato priežasčių, kodėl bausmę atlikęs seksualinis nusikaltėlis vėl turėtų įgyt teisę dirbt darbą su vaikais ir jo metu kontaktuot su potencialiom aukom. Iniciatoriai paliečia ir parlamento priimtą įstatymą šioj srity. Šis, jų vertinimu, nepakankamas, nes nors numato automatišką dešimties metų draudimo užsiimt profesija bausmę, ši galioja tik paskyrus didesnę nei šešių mėnesių bausmę. Numatyti profesijos draudimai neapimtų daug pedofilų, o kiti po dešimties metų vėl galėtų dirbt su vaikais ar nepilnamečiais. “Todėl iniciatyva reikalinga: turi galiot principas, kad kartą nuteistasis visą gyvenimą nebegalėtų dirbti su vaikais ar priklausomais asmenim. Taip bus galim išvengt tolimesnių nusikaltimų ir sumažint aukų skaičių.” Iniciatoriai atmeta ir priekaištą, kad iniciatyva apims ir taip vadinamas “Jugendlieben” (meilės santykius tarp jaunimo) ir pabrėžia, kad tokie atvejai turėtų būt atskirai sureguliuoti iniciatyvą įgyvendinančiame įstatyme. “Iniciatyva yra svarbi siekiant apsaugot mūsų vaikus nuo pedofilų. Vaikų interesai turi turėt prioritetą prieš nuteistų nusikaltėlių interesus.” Argumentarijaus pabaigoje pateikiama nuoroda į iniciatorių svetainę internete.

Atskiri keli lapai skirti ir vyriausybės argumentams “prieš” išdėstyt. Dalis jų, kaip ir iniciatorių atveju, jau referendumo inciatyvai skirtoje Referendumų knygelės įžangoje. Vyriausybė itin stengiasi akcentuot, kad siekia to paties tikslo kaip inciatoriai, ir – nepaisant pilno supratimo dėl tikslo svarbos – pačios iniciatyvos paremt negali, nes ši prieštarauja centrinėms “mūsų teisinės valstybės vertybėms” ir svarbiam teisinės valstybės principui – proporcingumui. Iniciatorių reikalaujamas automatizmas teismams taikant bausmę nepriimtinas ir vestų prie atvejų, kur, pavyzdžiui, dvideštimtmetis turėtų būt nubaustas draudimu visą gyvenimą dirbt sporto draugijoj kaip jaunimo treneris, nes palaikė meilės santykius su šešiolikmete. Vyriausybė yra tikra, kad tokį atvejį reiktų traktuot kitaip nei seksualinį piktnaudžiavimą vaikais mokytojo atveju. Iniciatorių reikalaujama automatinė viso gyvenimo bausmė stato vyriausybę, parlamentą ir teismus prieš sudėtingą dilemą. Siekdamas jos išvengt kabinetas siūlo iniciatyvą atmest. Tuo pačiu pabrėžia, kad su nusikaltėliais privalu elgtis konsekventiškai ir griežtai. Šiuo tikslu inicijuotas atitinkamas įstatymas, kurio esmę jau sutraukiau aukščiau. Įstatymas priimtas pernai metų gruodį ir nepritarus rerendumui galėtų įsigaliot kitų metų pradžioj. “Todėl iniciatyva yra nebereikalinga.” “Parlamentas nepriėmė rekomendacijos kaip balsuot. Vyriausybė siūlo iniciatyvą atmest.”

3. Minimali federalinė alga

Šveicarai nebūtų šveicarai, jei kas keletą metų nesirinktų referendumu pasvarstyt, ar ne laikas įvest vieningą minimalią algą federaliniu mastu. Decentralistinėj savi-valdžioj Šveicarijos ekonomikoj tai itin įdomi ir subtilybių kupina tema. “Ar Jūs norite priimti tautos iniciatyvą ‘Už padorias algas (Minimalios algos iniciatyva)’” – taip skambėjo referendumo klausimas šįkart. Tiek vyriausybė, tiek parlamentas ją siūlė atmest. Referendumų knygelėj pateikti ir balsavusių “už” ir “prieš” parlamentarų skaičiai abejuose rūmuose.

Trumpai dėstant iniciatyvos esmę Referendumų knygelėj pabrėžiama, kad Šveicarija garsėja gerom algom. “Algos mūsų šalyje suderamos arba socialinių partnerių atskiroms industrijoms ar firmom arba nustatomos individualiais susitarimais tarp firmų ir darbuotojų. Valstybė sąmoningai vengia tiesiogiai kištis į šiuos algų formavimosi procesus; tačiau ji kryptingai kovoja su piktnaudžiavimo algų srityje.” Pabrėždama, kad ir Šveicarijoj yra darbų su santykinai mažom algom, vyriausybė pažymi, kad iniciatyvos minimalios keturių tūkstančių frankų algos reikalavimas paliestų apie devynis procentus darbo vietų, t.y. apie 330’000 darbuotojų. Iniciatyva siekiama kovot prieš skurdą ir algų dempingą.

Vyriausybė ir parlamentas vėlgi pabrėžia, kad nors iniciatyvos tikslus remia, yra priversti ją pačią atmest, nes laiko jos siūlomas priemonės (įstatyminį vieningos federalinės minimalios algos nustatymą) netinkamom remt asmenims su mažom algom.  Pabrėžiama, kad yra pavojus, jog tokios darbo vietos minimalią algą įvedus apskritai išnyktų. Tuo būtų pabloginta padėtis tiems, kuriems norima padėt. Vyriausybė ir parlamentas įsitikinę, kad asmenims su mažom algom naudingiau turėt darbo vietą su mažesne alga ir būt tuo pat metu remiamems mokestinėm ir socialinėm-politinėm priemonėm.

Atskiras lapas skiriamas pagrindinėms sąvokoms kaip “socialiniai partneriai”, “visaindustrinė darbo sutartis”, “apsauginės priemonės” paprasta kalba paaiškint. Socialiniais partneriais Šveicarijoj visų pirma laikomos darbuotojų asociacijos (t.y. profsąjungos) ir darbdavių sąjungos. Visaindustrine sutartim laikomas susitarimas, kuriuo darbdaviai ar jų sąjungos iš vienos pusės ir darbuotojų sąjungos iš kitos, sutaria firmos ar industrijos lygiu dėl tokių sąlygų kaip atostogos, darbo laikas, minimali alga, atleidimo terminai, darbuotojų lavinimas. Pagal oficialią Šveicarijos statistiką, tokių sutarčių šalyje yra apie 600. Jos reguliuoja darbo sąlygas apie pusantro milijono darbuotojų. Tokį susitarimą federacija arba kantonas gali nuspręst deklaruot visiems privalomu – tokiu atveju jo sąlygos pradeda galiot ir firmoms arba darbuotojams, kurie nėra prie sutarties prisijungę. Apsauginės priemonės yra priemonės, Šveicarijoj priimtos pasirašius sutartis dėl laisvo asmenų judėjimo su Europos Sąjunga 2004 metais. Šios sutartys saugo tiek Šveicarijos firmas, tiek jų darbuotojus nuo algu dempingo ir numato sankcijas už nustatytų taisyklių pažeidimus. Industrijose be visaindustrinių sutarčių piktnaudžiavimo atvejais federacija ir katonai gali nustatyt laikinas minimalias algas. Nuo 2004 m. apsauginės priemonės nekart stiprintos, taip pat plėstas jų galiojimo laukas.

Detaliai pristatant iniciatyvos idėjas pabrėžiama, kad iniciaturių siekiama alga – 4’000 franktų per mėnesį, t.y. 22 frankai per valandą. Tokio dydžio minimali alga turėtų galiot visoj šaly, nepriklausomai nuo industrijos. Profesinį apmokymą einantiems darbuotojams (“praktikantams”) ir specialiai saugomom darbo vietom gali būt numatytos išimtys. Kantonai galėtų nustatyt aukštesnes minimalias algas. Toliau Referendumų knygelėj smulkiai, bet suprantama ir paprasta kalba dėstomi dabartinės darbo rinkos funkcionavimo principai ir institucijos, pabrėžiama, kad būtų ypač paliestos darbo vietos prekyboj, viešbučiuose, restoranuose, valymo įmonėse, žemės ūky, taip pat personalinių paslaugų srity (kirpėjai, kosmetikai, skalbyklos ar cheminės valyklos). Smulkiose ir vidutinėse įmonėse žemesės nei 22 frankų per valandą algos yra labiau paplitusios nei didelėse. Iniciatyva itin paliestų italakalbį Tičino kantoną ir labiau agrarinius regionus nei miestietiškus centrus, kuriuose algos tradiciškai aukštesnės. Skirtingai iniciatyva paliestų ir įvarias socialinės grupes. Ypač ji paliestų moteris, mažiau kvalifikuotus asmenis ir jaunimą, nes šie santykiniai dažniau uždirba mažiau nei 22 frankus per valandą. Pabrėžiama, kad mažos algos dažnai yra laikinas fenomenas profesinės veiklos pradžioje. Įgijus patirties alga paprastai pakyla virš šios ribos. Taip pat pažyma, kad maža alga nereiškia, kad asmuo skursta. Pabrėžiama, kad mažai uždirbatys namų ūkiai remiami mažinant sveikatos draudimo premijas, remiant vaikų priežiūrą. Tik apie 13 procentų mažai uždirbančių asmenų yra laikomi gyvenancčiais skurdžiam namų ūky.

“Yra sunku su tikrumu įvertint, kokios būtų valstybinės minimalios algos pasekmės darbo rinkai.” Negatyvios pasekmės yra galimos, toliau rašo vyriausybė Referendumų knygelėj. Čia viską lemia dydis – kuo didesnė, tuo rimtesnės potencialios negatyvios pasekmės. Iniciatorių reikalaujama alga tarptautiškai žiūrint yra labai aukšta. Ji padarytų mažiau kvalifikuotų asmenų įdarbinimą brangiu ir rizikuotų, kad tokios darbo vietos bus sunaikintos.

Pabrėžiama, kad Šveicarijoj šiandien darbo rinka kartu su mokesčių ir socialine politika rūpinasi ir pasiekia, kad turto padalijimas yra pakankamai harmninigas lyginant tarptautiniu mastu. Per socialines nuolaidas, progresinius pajamų mokesčius yra užtikrinama, kad gerai uždirbantys “neproporcingai daug prisideda prie mokestinių šalies pajamų” ir taip užtikrina nuolaidas žmonėms su mažom pajamom. Šalia to mažai uždirbantiems siūlomos svarbios socialinės priemonės jiems paremt.

Techniškai įdomus aspektas: konstitucijos pakeitimą išdėstantis Federalinis nutarimas antram ir paskutiniam savo straipsny pateikia tokį tekstą: “Jungtinis parlamentas pataria tautai ir kantonams iniciatyvą atmest.”

Tradiciškai Referendumo knygelėj po maždaug lapą skiriama abiejų pusių stipriausiems argumentams išdėstyt ir nuorodoms ir iniciatorių svetaines internete ir Feisbuke. Iniciatoriai savo lapą užvadinę “Stipri šalis. Padorios algos.” Be jau paminėtų aspektų jame pabrėžiama, kad iniciatyva svarbi daugeliui profesijų, tarp jų avalynės pardavėjams, stiuardesėm ir sodininkams. Akcentuojama, kad tai visgi visų pirma patyrę darbuotojai, daugiau moterys nei vyrai. Pabrėžiama, kad algų pakėlimas leistų mažiau paramos skirt per mokesčius, o žmonės turėdami daugiau pinigų daugiau pirktų, kas skatintų naujų darbo vietų kūrimąsi.

Vyriausybė savo argumentams, didele dalim jau išsakytiems pradžioj, skiria apie kelis lapus. Kaip ir pirmam lape, argumentarijus užbaigiamas rekomendacija: “Dėl visų šių priežasčių vyriausybė ir parlamentas rekomenduoja tautos iniciatyvą ‘Už padorių algų apsaugą (Minimalios algos iniciatyva)’ atmest”.

4. Naikintuvai kariuomenei

Jei kas būtumėt manęs, kad švecarai savo legendinei kariuomenei ginkluotę, įskaitant naikintuvus, perka be referendumų, tai ketvirtasis šios gegužės federalinis referendumas itin sudomins. Tema: Gripen tipo naikintuvų pirkimas Šveicarijos federalinei kariuomenei.  Dėl parlamento priimto įstatymo fondui naikintuvams įsigyt įsteigt tauta sušaukė referendumą (referendumą čia sušaukt galima dėl kiekvieno parlamento priimto naujo įstatymo). Referendumo klausimas skamba taip: “Ar Jūs norite priimti Federalinį 2013 m. rugsėjo 27 d. įstatymą dėl fondo Gripen kariniams naikintuvams įsigyt (Gripen Fondo įstatymas)?” Tiek parlamentas, tiek vyriausybė rekomenduoja referendume balsuot “Taip.”

Planas įsigyt naujų naikintuvų skirtas atnaujinti Šveicarijos oro pajėgų arsenalą, kurio dalis – pasenus, rašoma Referendumų knygelėj. 54 F-5 Tiger modelio lėktuvai Šveicarijai tarnauja virš 30 metų ir praktiškai nebepajėgus adekvačiai atlikt savo funkcijos – garantuot oro erdvės saugumą. Jie 2016 m. turėtų būt dekomisionuoti ir turėtų būt pakeisti 22 naujais Gripen tipo naikintuvais. Projekto finansavimui parlamentas sukūrė specialų fondą, kurio tikslas projektą kainą (3,126 milijardo frankų) kuo tolygiau paskirstyt per vienuoliką metų. Gripen lėktyvai bus įsigyti tik jei šis įstatymas bus priimtas. Jį atmetus vyriausybė ir parlamentas spręs, kaip išleist šiuos nepanaudotus pinigus. Kaip minėta, prieš šį įstatymą sušauktas referendumas. Jo iniciatoriai tvirtina, kad naujų lėktuvų įsigijimas nebūtinas ir per brangus malonumas, užsakomas lėktuvmo modelis realybėj dar neegzistuoja. Vyriausybė ir parlamentas laikosi priešingos nuomonės. Esamų 32 F/A-18 šalies apsaugai neužteks. Gripenų įsigijimas yra finansiškai atsakingas, svarstytos alternatyvos buvo brangesnės. Pakeitus 54 senus lėktuvus 22 naujais, oro pajėgos taps mažesnės ir efektyvesnės.

Keliuose lapuose vyriausybė išsamiai ir su detalėm aiškina planuojamo pirkinio privalumus ir būtinumą. Pažymėta, kad 60 tokio tipo naikintuvų sau užsakė Švedijos valstybė, 36 svarsto įsigyt ir Brazilija. Referendumo knygelė be kita ko pabrėžia tokį įdomų dalyką, kad vyriausybei pavyko išsiderėti, jog Gripen gamintojas šio projekto metu duos užsakymų Šveicarijos įmonėms už 2,5 milijardų frankų (toks, sakyčiau, dėmesio vertas šveicariško pragmatizmo kampas).

Tradiciniam referendumo iniciatorių lape pasisako net dviejų iniciatyvinių komitetų – “Liberalaus referendumo komiteto ‘Ne Gripenams’” ir “Referendumo komiteto ‘Ne naikintuvų milijardams’” – prieš Gripen’ų įsigijimą atstovai. Šalia vardų ir nuotraukų, trumpai išdėstyti esminiai argumentai “Prieš”: akcentuojama, kad nei finansiškai, nei saugumo prasme įsigijimas neturi prasmės, lėktuvai yra brangūs ir “popieriniai” (t.y. kol kas egzistuojantys tik planuose). Laikas įsigijimui netinkamas – pirma turėtų būt naujai apibrėžta kariuomenės paskirtis ir oro pajėgų vaidmuo joje. Abu priešininkų komitetai sako, kad milijardus geriau leist švietimui ir inivacijoms. Nepraleidžiama progos pasipiktint, kad tuo tarpu kai mokyklose šiuo metu vykdomos taupymo progamos – perkami tokie brangus naikintuvai.

Lapą savo argumentams trumpai ir koncentruotai išdėstyt panaudoja ir vyriausybė. Šalia bendrų pastabų apie rimtų oro pajėgų būtnimą Šveicarijos saugumui, ekonominei gerovei ir neutralumui užtikrint, pažeriama ir konkretybių. Lėktuvai būtini ginantis nuo galimų teroristinių atakų. Rimtos atakos atveju dabartinės pajėgos nuolatinę  intensyvią oro erdvės kontrolę su nuolatiniu 4 lėktuvų buvimu ore (o tiek tokiais atejais reikalinga) galėtų užtikrint vos porą savaičių. Su Gripenais šis laikas galėtų būt padvigubintas. Išdėsčius argumentes seka tradicinę parlamento ir vyriausybės rekomendacija. Kaip minėta, abu šįkart pataria balsuot “Taip.”

Balsavimui pridėtas visas įstatymo tekstas – trumputis, vos 7 straipsnių; bet visgi.

Paskutiniam Referendumų knygelės lape darkart vienoj vietoj sutraukti visi vyriauusybės ir parlamento rekomendacijos kaip balsuot kiekvienu iš 4 referendumų atveju ir pateiktos nuorodos į tris oficialių institucijų svetaines su daugiau informacijos referendumų tema. Kygelė publikuota 2014 m. vasario 12 d., t.y. gerus tris mėnesius prieš referendumą.

***

Šiam kartui tiek – ir taip sausai ir trumpai. Nors, kaip turbūt įsivaizduojat, kiekvieną referendumą supo begalės įdomiausių pokalbių ir istorijų.

08. Savi-valda šveicariškai (gyvai iš Apencelio)

Sako, nuo 1378-ųjų metų Apencelio Inerodeno kantono piliečiai – jau virš 20 metų ir pilietės – renkasi į visuotinį susirinkimą pagrindinėj Apencelio aikštėj. “Landsgemeinde” – taip visas šis reikalas vadinamas vietine kalba. Čia susirinkę piliečiai yra vyriausybės supažindinami su kantono problemomis, visi kartu tiesiogiai renkasi aukščiausias kantono institucijas ir visi kartu – irgi tiesiogiai – priiminėja įstatymus.

Šis savotiškas visų piliečių tiesioginis – ne mums įprastas atstovaujamasis – parlamentas vyksta po atviru dangum, paskutinį balandžio sekmadienį, kartą metuos (taip, panašu, ir įstatymus priiminėt galim – o gal net ir į naudą – tik kartą metuos!). Dažnai lietui lyjant – kaip kad šiandien, balandžio 27-ąją, kuomet pirmąkart užsukau pasižvalgyt, kaip šį institucija veikia in action.

Girdėjau, kad dėl to atviro balsavimo tradicijos Šveicarija negali ratifikuot 1-ojo Europos žmogaus teisių konvencijos protokolo, katras šalia trijų svarbių žmogaus teisių – nuosavybės apsaugos, teisės į mokslą, teisės balsuot – be kita ko reikalauja ir kad tas balsavimas būtų slaptas.

Kalnų rūkuose skęstanti pagrindinė miesto aikštė nepaisant lietingo ir vėsaus oro perkimšta žmonių. Balsuotojai atkirsti nuo žiūrovų kelių metrų pločio linija, įėjimus saugo iškilminga apranga su auksiniais šalmais pasipuošę kariai. Apencelis Inerodenas yra mažiausias Šveicarijos kantonas; bet žibantis ir užsispyręs.

Balsuot susirinkę kantono piliečiai – po lietsargiais; žiūrovai – irgi. Aplinkinių namų langai lūžtą nuo smalsuolių. Apencelio vyriausybė ir garbūs svečiai – ant pakylos aikštės smaigalyje; be lietsargių – tiesiai po atviru dangum ir pavasariniu kalnų lietum.

Paveikslėlis

Nors sudalyvaut teko tik fragmentiškai, visgi pora žodžių apie turinį – kas itin krito akin:

Po finansinės ataskaitos vyriausybė dėkoja mokesčių mokėtojamas už sumokėtus mokesčius. Ir punktualumą juos laiku sumokant. Dėkoja ir konfederacijai – už jos finansinį indėlį. Kad kantono biudžeto skaičiai ne per giliai “raudoni” (šveicariškas terminas biudžeto deficitui ar nuostoliams) – pasiekimas, vertas ypatingo paminėjimo.

Kviečiamas pasisakyt senjoras. Vos paeinantis, vos prakalbantis ir – kaip vėliau paaiškės – vos bematantis ūkininkas. Pirmu reikalu adresuoja Apencelio itin konservatyvų balsavimą šio vasario federalinism referendume dėl imigracijos iš ES ribojimo. Prašo (balsavusių “Ne“, konfederatų, šiaip žiūrovų, europiečių, pasaulio?) supratimo apenceliečių pasakytam “Taip.“ Sako maždaug: “Supraskit, pas mus čia taip mažai vietos – mums patiems vos beužtenka.“ Po kurio laiko pasisako ir apie turizmą (kuris čia supersvarbus): “Nesu nusistatęs prieš turizmą; ne. Tiesiog jį vystydami, prašau, atsižvelkit į mus, ūkininkus.“

Laikas vyriausybės ir jos pirmininko rinkimams. Taip, taip tiesiog tiesiogiai aikštėj po atviru dangum! Dabartinis premjeras dėkoja už per metus piliečių demonstruotą common sense etc. Pliaupia lietus, laikas balsuot: staiga nusileidžia lietsargiai ir kyla rankos. Reginys vertas dėmėsio. Tada išrinktojo premjero priesaika. Jos besiklausant atmintin įsirėžė toks kertiniu pasirodęs fragmentas (čia, kaip ir kitur, cituoju iš atminties): “… prisiekiu neimt dovanų, nepriimt jokių privilegijų ar apdovanojimų nei šalies viduj, nei iš svetimų suverenų …“ Nujaučiat turiningojo – antikorupcinio – užtaiso svorį? Bet dar įdomiau: po išrinktųjų priesaikos seka … (akimirkai susimąsčius: ar kas galėtų būt logiškiau?) (!) piliečių priesaika naujai išrinktajai vyriausybei: “ … prisiekiam laikytis įstatymų, vykdyt teismų sprendimus ir jūsų nurodymus, etc.“ Ir dabar aukščiau jau minėtas fragmentas, tik kita puse išverstas: “ … prisiekiam netarnaut svetimiems suverenams, neimt iš jų jokių dovanų, privilegijų, pensijų, apdovanojimų …“ Ypatingas jausmas tvyro ore, kai visa aikštė kartoja priesaikos žodžius. Kaip jums tokio lygio kasmetiniai apskeitimai priesaikom akis į akį? Įdomumo dėlei paminėsiu, kad jų valstybės – Šveicarijos Konfederacijos – pavadinimas vokiečių kalba yra “Schweizerische Eidgenossenschaft”: laisvai verčiant būtų maždaug – “Šveicariška priesaika susietųjų draugija.” Gal ir ne itin romantiška, bet 4 tautų ir kultūrų valstybei skamba kaip reikiant. Pradedu geriau suprast dar vieną kampą, kodėl jiems taip sunku save įsivaizduot ES.

Po rinkimų seka balsavimai dėl konkrečių įstatymų ir jų pakeitimų. Premjeras eina nuo vieno projekto prie kito, paprasta, visiems suprantama kalba aiškina esmę, siūlo kaip balsuot. Po po seka balsavimai – keliant rankas dangun; ir nuleidžiant lietsargius. Klausimai – nuo finansinių kartelių didinimo dalijantis kompetencijas priimant sprendimus, mokytojų etatų, iki kreipimųsi į institucijas ir civilinio proceso klausimų. Sakykim, kalbant apie proceso teisės pakeitimus pranešėjas paprastai ir atvirai komunikuoja: Konfederacijoj prieš porą metų įsigaliojo naujas, pirmas visa-šveicariškas Civilinio proceso kodeksas. Ta proga Aukščiausias federalinis tribunolas savo sprendime jau yra pasisakęs, kad expectina iš mūsų, apenceliečių, padaryt tokį ir tokį pakeitimą mūsų įstatymuose. Ta nauja taisyklė pas mus anksčiau galiojo ir taip – kaip common sense; dabar įrašysim ją eksplicitiškai. Rekomenduojam balsuot ‘Už’. Balsavimas.

Žiūrovų – tarp kurių kažkodėl itin daug teadiciškai elegantiškų prancūzakalbių –  turbūt daugiau nei dalyvių. Jau minėjau – aplinkinių namų, firmų ir viešbučių langai lūžta. Girdėjau sakant, kad viešbučiuose geriausią vaizdą į susirinkimą turinčiuose kambarius šiai dienai reik rezervuotis kone prieš metus ar net kelis.

Krito akin, kad daug vyrų balsuot atėję su žibančiais kardais; įdomi tradicija. Po renginio visam mieste itin pakili nuotaika – paradai, orkestrai, restoranai, kavinės, barai – perkimšti. Pastebėjau, kad šioj fazėj net auksuoti ar sidabruoti kardai kartais jau patikimi ir moterim bei vaikams.

Trumpai tariant, itin įspūdingas Apencelio res public’os renginys – verta pamatyt.

Beje, įsiminė ir tai, kad nors kone tradiciškai per visą susitinkimą lijo, bet visa vyriausybė ir garbūs svečiai (visi su juodom iškilmingom mantijom) – skirtingai nei eiliniai piliečiai – stovėjo tiesiai po lietum, be jokių lietsargių. Ir taip geras porą valandų. Kai kurie jau link vidurio kalbėdami pradėjo krenkšėt. Akimirkai net pagalvojau, kad tai visai neblogas išrinktųjų sveikatos patikrinimas. Vos susirinkimui pasibaigus išlindo saulė. O šio trumpo reportažo pavadinimą gal visgi vertėtų kiek prailgint: “Savi-valda ir savi-reguliacija šveicariškai.“

07. Nepriklausomybė

“A Republic, if you can keep it.“ (B.Franklin)

Kovo 11-sosios proga- 3 taikūs būdai Nepriklausomybės savigynai, bottom-up:

1- Švietimas; esmė trumpai: http://goo.gl/2kUHCw
2- Laisvalaikis; pvz., / “Traditionally in western countries,“ said Ilves, “you’ve had a weekend-warrior thing where volunteers run off into the woods and do target practice. In Estonia, we have a unit of IT people from banks, software companies who in their spare time for one day a week work on cyber issues.“ / http://goo.gl/jNIRIc
3- Magic formula; esmė trumpai: http://goo.gl/xJOaDI

Su Nepriklausomybės diena visas ir visus! Vertinkim ją ir owninkim. Visad prisiminkim, kad ne iš Dangaus ji mums nukrito.

06. Švietimas

“A Republic, if you can keep it.” (B.Franklin)

Gal bent po Ukrainos įvykių pagaliau susivoksim, kad švietimas – įskaitant pilietinį švietimą ir gerų savišvietos įgūdžių lavinimą – kaip laisvų piliečių auginimo būdas yra key politinė tema, su labai rimtom long-term pasekmėm ir šalies saugumui bei nepriklausomybei. Požiūris, kad švietimo sistemos tikslas tėra gamint “produktus“ darbo rinkai turi tam tikrų pliusų; bet ir smarkių rizikų.

05. Referendumai Šveicarijoje: traukiniai, abortai, imigracija

Apžvelgsiu šių metų vasario 9-osios dienos Šveicarijos federalinių referendumų rezultatus. Šveicarijos Konfederacijoje referendumai kas ketvirtį – kas ketvirtį čia apie juos planuoju ir paraportuot.

Šio vasario referendumai, kuriuose dalyvavo 56% piliečių, yra puiki progą šią raportų seriją pradėt, nes bent jau dėl vieno referendumo – dėl imigracijos – Šveicarijos vardas vėl visų gerų pasaulio laikraščių pirmuose puslapiuose.

Referendumų klausimai ir rezultatai trumpai 

1- Traukiniai. Federacijos 2013-ųjų metų sprendimas “Dėl geležinkelio infrastruktūros finansavimo ir plėtros (tiesioginis kontrprojektas Tautos iniciatyvai “Už viešąjį transportą”): “Už” – 62%, “Prieš” – 38%. Didžiausias palaikymas: Ženeva (76.6%), Bazelio miestas, Vo ir Tičino kantonai (tarp 71-74%). Didžiausias pasipriešinimas: Švicas (50.5%), Glarus, Uri ir Apencelio Inerodeno kantonai (tarp 48-49%).

2- Abortai. Tautos 2011-ųjų metų iniciatyva “Abortų finansavimas yra privatus reikalas – sveikatos draudimo kaštų taupymas išbraukiant nėštumo nutraukimo kaštus iš privalomo sveikatos draudimo”: “Prieš” – 69.8%, “Už” – 30.2%. Didžiausias pasipriešinimas: Vo (89.1%), Ženeva (86.2%). Didžiausias palaikymas: Apencelis Inerodenas (50.9%), Uri, Švicas, Obvaldenas (tarp 41-45%).

3- Imigracija. Tautos 2012-ųjų metų iniciatyva “Prieš masinę imigraciją”: “Už” – 50.3% (apie 1’464’000 rinkėjų), “Prieš” – 49.7% (apie 1’444’400 rinkėjų). Pasiekta sprendimui priimti reikalingą kantonų dauguma: “Už” balsavo 17 kantonų iš 26.  Didžiausio palaikymo iniciatyva susilaikė itališkai kalbančiame Tičino kantone (68%), taip pat mažyčiuose centrinės Šveicarijos kantonuose Uri, Švice ir Obvaldene (visuose po maždaug 60%). Didžiausio pasipriešinimo – Bazelio mieste, Ženevos, Vo ir Neušatelio kantonuose (“Prieš” abejuose balsavo apie 61% rinkėjų). Iniciatyvą atmetė ir didžiausias Šveicarijos miestas ir ekonominis variklis Ciurichas (apie 53%).

Toliau pateikdamas daugiau detalių apie referendumų turinį, pasiremsiu ir 40 puslapių rimto teksto apimties “Referendumų knygelės”, kurią kiekvienas balsuotojas iš vyriausybės gauna paštu, medžiaga.

Geležinkelių infrastruktūros finansavimas 

Referendumas dėl geležinkėlių finansavimo buvo tipiškas praktiškas-šveicariškas. Per kiek daugiau nei paskutinius dešimt metų naudojimasis traukiniais Šveicarijoje šoktelėjo apie 60%. Tarp daugelio vietovių traukiniai vyksta kas valandą, tarp didesnių – kas pusvalandį. Kad patenkint didėjančią paklausą naudojami vis ilgesni, o vis dažniau ir dviaukščiai traukiniai. Tačiau esamos infrastruktūros ribos jau pasiektos.

Referendumu siekta nauja konstitucine nuostata užtikrinti nuolatinį, stabilų ir ilgalaikį finansavimą tvariai geležinkelių infrastruktūrai palaikyti ir vystyti. Referendumo iniciatorė Šveicarijos vyriausybė referendumą laimėjo, ir šiam tikslui bus įsteigtas specialus nuolatinis fondas.

Referendumo iniciatyva įdomi (taip pat ir aktualaus lietuviško referendumo iniciatyvos kontekste) tuo, kad ji atsirado kaip oficiali alternatyva tautos iniciatyvai “Už viešąjį transpotą”. Ši originali tautos iniciatyva parlamentui pasirodė per radikali, mat geležinkelių infrastruktūrai finansuot siūlė naudot greitkeliams numatytas lėšas. Tačiau finansavimo geležinkeliams gerinimas buvo akivaidžiai svarbi tema, tad federalinė vyriausybė parengė alternatyvią referendumo iniciatyvą jai spręst. Vyriausybės referendumo iniciatyvos tekste aiškiai sakoma: jei originalios iniciatyvos iniciatoriai savo referendumui siūlyto projekto neatsiims, šis alternatyvus vyriausybės projektas bus pateiktas referendumui kartu su originaliuoju. Susipažinę su vyriausybės pasiūlyta alternatyva, originalios iniciatyvos autoriai ją atsiėmė, tad referendumo buvo balsuojama tik už alternatyvą.

Referendumo iniciatyvoje – vėlgi tradiciškai šveicariškai – daug techninių, “nuobodžių” (ne savo valstybės ir ypač jos finansų ‘owneriams’ šveicarams…) detalių. Pavyzdžiui, kad ir tokių techninių-finansinių kaip kiek iš kokių šaltinių bus imamos lėšos fondui finansuot, kaip tai įtakos asmenų (kaip viešosios infrastruktūros naudotojų) apmokestinimą ir pan. Su iniciatyva susijęs įstatymas numato, kad į darbą traukiniu vykstantieji gali iš apmokestinamų pajamų turi teisę išskaičiuot iki 3 000 frankų per metus.

Kam tokiam projektui konstitucijos pakeitimas? Tam, kad užsitikrint stabilų, nuo trumpalaikių politinų vėjų nepriklausomą pagrindą svarbiam projektui. Pirmoje projekto įgyvendimo fazėje (biudžetas: 6,4 milijardo frankų; vyriausybė pradžioje siūlė 3,5 milijardo, bet parlamentas nusprendė sumą pakėlt) bus keliama susisiekimo pasiūlos kokybė šiose trasose: Lozana-Ženeva, Bernas-Liucerna, Ciurichas-Chūras, Liucerna-Gisvilis, Belinzona-Tenero, Zermatt-Fišas. Bendras siekis yra svarbesnėse trasose turėt traukinius kas pusvalandį, o miestuose ir priemiesčiuose – kas penkioliką minučių.

Tiek vyriausybė, tiek parlamentas rekomendavo balsuotojams palaikyti šią iniciatyvą. Įdomumo dėlei paminėsiu, kad ją įgyvendinantis konstitucijos pakeitimų tekstas užima du puslapius. Projektą komentuojantis Referendumų knygelės teksto apimtis – virš dešimties lapų. Kiek neįprastai mažai vietos skiriama kontrargumentams: matyt, todėl, kad pati iniciatyva yra alternatyvus pasiūlymas kitai iniciatyvai, kuriuos iniciatoriai ją atsiėmė (tad bent jau formaliai nebėr kam ir kontrargumentuot).

Abortų finansavimas

Referendumo abortų klausimo iniciatoriai siekė perkelti abortų finansavimą iš privalomo draudimo į papildomąjį. Argumentuota, kad visi piliečiai neprivalo ko-finansuot aborto, šis turi būt perkeliamas arčiau į asmeninės atsakomybės sritį; atsakomybės, už kurią mokama iš papildomo draudimo lėšų.

Čia svarbu žinot, kad Šveicarijoje kiekvienas gyventojas privalo įstatymo numatyta minimalia apimtim (“privalomas draudimas”) draustis sveikatą ir gali rinktis iš galybės draudimo kompanijų pasiūlymų. Norintys geresnių nei minimalios paslaugų (pvz., galimybės rinktis gydytoją, alternatyvios medicinos ar atskiros palatos pakliuvus į ligoninę etc.), yra laisvi, už papildomą mokestį, sudaryt taip vadinamojo papildomo draudimo sutartis.

Vyriausybė prieš iniciatyvą pasisakė itin griežtai, Referendumų knygelėj primindama dabartinio reguliavimo abortų istoriją ir pridurdama, kad dabartinis, po dešimtmečių diskusijų 2002 m. referendumu priimtas abortų problemos politinis sprendimas, pasiteisino ir nėra ko jo judinti. Iki 2002-ųjų abortas Šveicarijoje buvo leidžiamas tik jei moters gyvybei grėsė pavojus; naujas nuo tų metų galiojantis sprendimas įvykdžus tam tikras sąlygas (rašytinis moters prašymas, speciali daktaro konsultacija, įskaitant informacijos pateikimas apie moralinę ir finansinę pagalbą, galimybę palikt vaiką įsivaikinimui; jaunesnėms nei 16 m. – speciali jaunimo tarnybos konsultacija) leidžia abortą pirmų dvylikos savaičių eigoje. Priminta, kad tuomet sprendimą referendume palaikė net 72 procentai piliečių.

Vėlgi pačios politinės referendumų kultūros prasme įdomu, kad parlamentas ir vyriausybė Referendumų knygelėj pažymi, kad jie tokiu mastu negalėjo sutikt nei su vienu iniciatyvos punktu, kad apskritai atsisakė parengti alternatyvų projektą. Taip pat pabrėžė, kad tarptautiniu mastu abortų kiekis Šveicarijoj – itin mažas; santaupos būtų praktiškai nepastebimos, o užtikrinti vienodai gerą medicininių paslaugų kokybę visoms į tokią sudėtingą situaciją pakliuvusioms moterims – itin svarbu.

Partijos tradiciškai savo susirinkimuose prieš referendumą priima viešas pozicijas ir rekomendacijas dėl to, kaip balsuot referendume. Stebint referendumo kampaniją buvo itin įdomu sulaukt Krikščionių demokratų partijos (“CVP”) sprendimo ir rekomendacijos. Krikdemai tokią rekomendaciją priėmė savaitgalį partijos delegatų suvažiavime, likus nedaug laiko iki referendumo. Pažymėsiu, kad kridemai Šveicarijoje yra viena stipriausių šalies partijų, tradiciškai esanti ir vyriausybėj. Praktiškai vienbalsiai rekomenduota balsuot “Ne” ir iniciatyvą atmest. Keli, siūlę balsuot “Taip”, sukritikuoti kaip cinikai, nesuvokiantys, kad nuskriaustų vargingiausias moteris. Krikdemai Šveicarijoje save suvokia ir labai aiškiai pozicionuoja kaip leading centristinę politinę jėgą – svarbų centristinio judėjimo žaidėją.

Tiek parlamentas, tiek vyriausybė rekomendavo iniciatyvą atmest; abiejų pusių argumentai Referendumų knygelėj išdėstyti trejuose puslapiuose. Dar 6 puslapiai skirti bendriems paaiškinimams apie iniciatyvą. Tauta referendumo iniciatorių idėją atmetė labai aiškiai. Abortai ir toliau bus finansuojami iš privalmojo sveikatos draudimo.

Masinės imigracijos ribojimas

Referendume dėl imigracijos ribojimo mažiausiu įmanomu skirtumu – 49.7 prieš 50.3% – laimėjo konservatorių iškelta konstitucijos keitimo referendumo iniciatyva.

Didžiausios šveicarų partijos, konservatorių “SVP”, iniciatyva vadinos “Prieš masinę imigraciją.” Ne, kaip iš visų pusių girdim, prieš imigraciją apskritai. Iniciatyvos esmė: grįžimas prie anksčiau turėtos valstybės nustatomų metinių kontingentų sistemos santykyje su ES/EFTA šalimis, kur dabar galioja laisvas asmenų judėjimas. Kontingentų sistema iki šiol veikė kitoms nei ES/EFTA šalims.

“Masine” imigraciją iniciatoriai pradėjo vadint dėl to, kad paskutiniais metais į Šveicariją atvykstančių imigrantų skaičius perlipo 80 tūkst. imigrantų per metus. Užsieniečių čia ir taip nemažai: virš 20% nuo viso gyventojų kiekio.

Laisvas asmenų judėjimas su ES/EFTA šalimis galioja nuo 2002 m. Tais metais referendumu buvo patvirtintos tai reguliuojančios sutartys su ES. Šio susitarimo tarp Šveicarijos ir ES galiojimo ribos buvo praplėstos dukart (abukart naujoms ES narėms) – abukart referendumais ir aiškiu tautos palaikymu. Pagal šiuos Šveicarijos-ES tarptautinius susitarimus darbo sutartį, savarankišką verslą turintis ar iš turimų lėšų savo gyvenimą finansuot galintis ir sveikatos draudimą turintis ES pilietis su šeima gali laisvai apsigyventi Šveicarijoje. Tokią pat teisę ES šalyse turi šveicarai (čia svarbu pridurt, kad arti pusės milijono šveicarų šia teise yra pasinaudoję).

Šveicarijos-ES sutartis dėl laisvo asmenų judėjimo yra vadinamojo Pirmojo Sutarčių Paketo su ES (“Bilaterale I”) tarp abiejų šalių dalis. Šiomis sutartimis Šveicarijos firmoms užtikrinimas priėjimas prie tam tikrų ES rinkų (pvz., mažinant taip vadinamus techninius trukdžius prekybai arba paprastinant prekybą žemės ūkio produkcija). Į sutartis ‘įmontuota’ taip vadinama “Giljotinos sąlyga”, reiškianti štai ką: Jei vieną iš šalių nutraukią bent vieną iš Paketą sudarančių sutarčių, po šešių mėnesių automatiškai nutrūksta ir visos kitos. To pasekmė: sutartimis atvertos rinkos užsidaro. Būtent tai ir buvo pagrindinis galvos skausmas Šveicarijos vyriausybei; ir tuo pačiu: viena karščiausiai diskutuotų temų referendumo kampanijoje.

Apie 70% į Šveicariją imigruojančių užsieniečių – ES piliečiai. Kadangi paskutiniais metais imigrantų skaičius perlipo 80 tūkst. į metus (o tai yra daugiau nei, sakykim, vienas didžiausių Šveicarijos miestų Liucerna), pradėta sakyt, kad referendumas iš esmės buvo apie laisvės ir augimo ribas.

Dėl taip sparčiai didėjančio žmonių kiekio kylančios problemos butų nuomos rinkoje (o apie didžioji dalis šveicarų nuosavų butų neturi ir juos nuomojasi), transporto sistemoje buvo vienos karščiausių temų referendumo kampanijos metu. Čia vyriausybė pripažindama, kad mato problemas, žadėjo sparčiai vykdyt vidines reformas valstybėje, kad būtų sparčiau statomi prieinami butai, vystomi transporto infrastruktūros projektai.

Tuo pačiu naudotasi proga pabrėžt, kad perėjimas prie senos kontingentų sistemos padidintų biurokratijos kiekį, reikštų perėjimą nuo rinkos mechanizmų koordinuojamos migracijos kontrolės prie “centrinio planavimo”. Referendumo organizatoriams priekaištauta, kad šie nenurodo, kaip tie konkretūs kontingentai turėtų būt nustatomi. Be abejo, kampanijos metu vyriausybė ir verslo konfederecijos taip pat pabrėžė, kad Šveicarijos atvirumas yra vienas jos privalumų. Šveicariškos algos dėl laisvo asmenų judėjimo nemažėja, mat Šveicarijos teisėj numatyti specialūs mechanizmai, kaip užtikrinti, kad šveicariškos algos nebūtų dempinguojamos atvykelių.

Įdomumo dėlei pacituosiu svarbesnių iniciatyva siūlytų konstitucijos  pakeitimų pažodžiui:

[Citatos pradžia.]

I

Federalinė konstitucija keičiama sekančiai: …

121a str. (naujas) Imigracijos koordinacija

  1. Šveicarija savarankiškai kontroliuoja užsieniečių imigraciją.
  2. Išduodamų leidimų užsieniečiams apsigyventi Šveicarijoje skaičius ribojamas kiekvieniems metams numatomais maksimaliais skaičiais ir kontingentais. Maksimalūs skaičiai galioja visiems užsieniečiams išduodamiems leidimams apsigyventi, įskaitant pabėgelius. Teisė gaut nuolatinį apsigyvenimo leidimą, leidimą atsivežt šeimą ir teisę gaut socialinę paramą gali būt apribota.
  3. Metinis maksimalus skaičius ir kontingentai darbą turintiems užsieniečiams nustatomas orientuojantis į viso Šveicarijos ūkio interesus ir atsižvelgiant į reikalavimą suteikt pirmenybę šveicarėms ir šveicarams; sieną darbui kertantys asmenys yra įskaičiuotini į šį skaičių. Svarbiausi kriterijai leidimui apsigyventi išduoti yra darbdavio prašymas, imigranto pajėgumas integruotis ir pakankamas, savarankiškas gebėjimas užsitikrinti egzistenciją.
  4. Šiam straipsniui prieštaraujančios tarptautinės sutartys negali būti sudaromos.
  5. Įstatymas reguliuoja detales.

II

Pereinamosios federalinės konstitucijos nuostatos keičiamos sekančiai:

197 str. 9(4) p. (naujas)

9. Pereinamoji nuostata 121a. straipsniui (Imigracijos koordinacija)

  1. Tautai ir kantonams priėmus šią iniciatyvą, 121a straipsniui prieštaraujančios tarptautinės sutartys per trejus metus nuo iniciatyvos priėmimo momento turi būt persiderėtos ir pakeistos.
  2. Jei 121a straipsniu įgyvendinti reikalingi įstatymai per tris metus nuo iniciatyvos priėmimo (tautos ir kantonų) neįsigalioja, federalinė vyriausybė tam momentui priima laikinas iniciatyvą įgyvendinančias priemonės nutarimo keliu.

 [Citatos pabaiga.]

Iniciatyvos autoriai konservatoriai pabrėžė, kad Šveicarija nuo seno garsėjo atvirumo darbą turintiems užsieniečiams tradicija, pažymint, kad šis atvirumas visad buvo kontroliuojamas. Tuo pačiu pažymėta, kad nuo 2007 m. į Šveicariją imigruodavo 80 tūkst. žmonių daugiau nei emigruodavo. Toks skaičius atitinka Liucernos miesto dydį kasmet, o per du metus prilygsta net Ženevos miestui. Priminta, kad pernai Šveicarija pasiekė aštuonių milijonų gyventojų ribą, o nesiimant priemonių per maždaug dvidešimt metų bus pasiektas dešimties milijonų gyventojų skaičius.

Itin akcentuotos labai konkrečios, kasdien jaučiamos ir išgyvenamos negatyvios šio reiškinio pasėkmės: didėjanti bedarbystė (tarp užsieniečių ji siekia beveik 8%), perpildyti traukiniai, kamščiai gatvėse, kylančios nuomos ir žemės kainos, žalių plotų praradimas, spaudimas algoms, užsieniečių nusikalstamumas, piktnaudžiavimas pabėgelių statusu, kultūros kaita firmų ir institucijų vadovybėse ir “slegiančiai” dideli užsieniečių kiekiai priežiūros ir kitose socialinės veiklos srityse.

Kritikuota, kad šiandienis “nesaikingumas” imigracijos srity kelia grėsmę “mūsų laisvei, saugumui, pilnam užimtumui, mūsų gamtovaizdžiui ir galų gale mūsų gerovei Šveicarijoje.” Tuo pačiu eksplicitiškai pabrėžta, kad nesiekiama bendro imigracijos sustabdymo ar sutarčių su ES nutraukimo; siekiama tiesiog suteikti federalinei vyriausybei pavedimą eiti derėtis su ES siekiant persiderėti sutartį dėl laisvo asmenų judėjimo siekiant savarankiškos imigracijos koordinacijos ir kontrolės. Pabrėžta, kad tai protinga ir nuosaiki iniciatyva, siekanti išsaugoti laiko patikrintą Šveicarijos sėkmės receptą ir savarankišką kelią.

Kampanija lydėjusi vaizdinė medžiaga ir plakatai galėtų būti atskiro rašinio tema, bet net kritikai pripažino, kad šįkart SVP pasirinko ganėtinai nuosaikų toną.

Atsakydama į iniciatorių argumentus vyriausybė stengėsi pabrėžti, kad kone visose kritikuotose srityse numatytos vidinės reformos padėčiai taisyt. Pripažinta, kad vyriausybė suvokia, kad imigracija daro įtaką darbo ir nuomos rinkoms, taip pat infrastruktūros ir transporto sritims. Visgi tuo pat metu siekta pabrėžt, kad dalis tų problemų egzistuotų ir be imigracijos. Pabrėžta, kad šias problemas bendruomenės, kantonai, federalinė vyriausybė siekia spręst konkrečiomis vidinėmis reformomis: pvz., priimant taisykles, skirtas apsaugoti algas ir darbo sąlygas, apsaugoti gamtą ir aplinką, prieinamomis kainomis įsigyt būstą, vystyt viešąjį transportą ir priemonėmis prieš žalių erdvių užstatymą. Daugkart ypatingai pabrėžtas užsieniečių vaidmuo Šveicarijos ekonomikos sėkmės istorijoje.

Dėl iniciatyvos neapibrėžtumo ir konflikto su ES sutarimis, kalbama, kad yra nemažai šansų, jog dėl ją įgyvendinančio įstatymo vėl bus sušauktas referendumas (tai Šveicarijoje įmanoma padaryt dėl beveik kiekvieno įstatymo). Apskritai pradedama argumentuot, kad sutartys su ES taip pat patvirtintos referendumu, tad norint jas nutraukt būtų protinga šį klausimą atvirai užduoti tautai.

Beje, gal bus sunku patikėt, bet konservatorių iniciatyvą palaikiusius itin ‘erzina’ dideli imigruojančių kvalifikuotų vokiečių ir italų kiekiai. T.y. valstybinėm Šveicarijos kalbom kalbančių, tą pačia religiją išpažįstančių ir kultūriškai artimų tautų žmonės. Beje, šie žmonės paprastai yra puikiai kvalifikuoti, dirbantys gerose kompanijose, netgi profesoriaujantys universitetuose.

Šiame kontekste keistai atrodo reakcijos užsieniuose, džiūgaujančios, kad bus užkirstas kelias nekvalifikuotiems  imigrantams iš tolimų šalių ir kultūrų. Svarbu suprast: iniciatyva siekia pradėti labiau riboti būtent priešingą imigraciją. Taip pat  šiame kontekste savotiškai skamba ir sprendimo komentatorių užsieniuose kalbos apie tai, kad šveicarai siekia apsaugot savo tautiškumą. Čia reik prisimint, kad pati Šveicarija sudaryta iš keturiomis kalbomis – retoromanų, italų, prancūzų, vokiečių – kalbančių piliečių grupių, kurios gyvena gan didelę nepriklausomybė turinčiuose 26 kantonuose. Tam tikra prasme galime sakyti, kad Šveicarija yra savotiškas mini ES prototipas – tik po vienos valstybės stogu ir su kitokia demokratijos tradicija.

Kitas itin įdomus aspektas: regionai, kur užsieniečių kiekis didžiausias – Ženeva, Bazelis, Ciurichas, Zug’as, Valė – pasisakė prieš konservatorių imigracijos ribojimo iniciatyvą. Gavosi tokia paradoksali situacija: Kuo daugiau užsieniečių – tuo didesnis pasipriešinimas imigraciją ribojančiai referendumo inciatyvai.

Čia stebint kai kuriuos užsienio komentarus, kalbančius apie “didelę“ (prisiminkim: tai vos 50,3%) iniciatyvą palaikiusiųjų  daugumą, keista matyt, kad nepasivarginama paminėt, jog irgi “didelė“ šveicarų dalis (49,7%) iniciatyvą atmetė. Žodžiu, jos įgyvendinimas pareikalaus tikro demokratinio meistriškumo. Politinės kultūros ir pasitikėjimo institucijomis prasme įdomu, kad apie balsų perskaičiavimą nebuvo jokios rimtos kalbos.

Dar vienas įdomus aspektas: Pradėjus referendumo kampaniją iniciatyvos palaikymas buvo gan silpnas; vėjas rimtai pasikeitė tik finišo tiesiojoj. Vyriausybei ir verslo konfederacija, itin aktyviai aiškinusios apie iniciatyvos žalą, matyt, per mažai dėmesio skyrė ir konkrečioms iniciatyvos priėmimo pasekmėms aiškinti.

Pati pergalė aiškiai kiek nustebino ir iniciatorius konservatorių partiją, kurie kampanijos metu kovojo prieš visas partijas ir visą verslo ir ūkininkų establišmentą.

Nuo iniciatyvos priėmimo diskusijos dėl jos įgyvendimo tiesiog virte verda. Tema jau pasisakė kone visi ES šalių lyderiai, taip pat ES vadovai. Šveicarijos užsienio reikalų ministras keliauja pas ES partnerius ir aiškina tautos sprendimą, mėgina zonduot jo įgyvendinamumo ribas. Visa tai, kaip ir pačios kampanijos aspektai ir detalės, galėtų būt atskiros analizės tema. Paaiškėjus iniciatyvos įgyvendimo kontūrams vieną dieną jos galbūt ir imsiuos.

Na, o kol kas tiesiog tikiuos, kad pateiktos pora detalių apie referendumų mechaniką bent kiek praturtins dar tik beužsimezgančias rimtesnes lietuviškas diskusijas tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos santykio tema.

04. Lietuva

Sveikinu visas ir visus su diena, kai ėmėm ir nusprendėm pasiimt sau nuosavą valstybę! Ne laukt, kol ji nukris iš Dangaus, ne laukt, kol kas sugalvos mums ją “duot“ ar padovanot, ne laukt, kol ji “gims“. O tiesiog sau imt ir pasiimt.

Nežinau, ar kas geresnio už ją gali būt. Ar be nuosavos valstybės apskritai įmanoma laisvė?

Nieko naujo nelinkėsiu:

1- Savinkimės ją kasdien, būkim vis geresni ir atsakingesni jos owneriai.

2- Kasdien prisiminkim, kad kiti už šią mūsų prabangą (turėt savo valstybę) liejo savo kraują.

3- Tik nuo mūsų priklauso, ar išsaugosim, ką gavom.

03. Referendumo iniciatoriams siūlomas šveicariškas sprendimas

Nusprendžiau brūkštelt porą žodžių apie referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiamas ribojimų iniciatyvą Lietuvoje, ir pradėt nuo Šveicarijos.

Kaip elgiasi šveicarų parlamentas ir vyriausybė, kai referendumui piliečių iniciatyva iškeliamas visuomenei išties aktualus klausimas siūlant ne optimalų, per radikalų jo sprendimo būdą?

Visų pirma, pragmatiškai kalbamasi su iniciatoriais, mėginama jiems pasiūlyt kompromisinį sprendimą iškeltai problemai išspręst. Pavyzdžiui, nelaukiant iškelto referendumo dėl konstitucijos keitimo rezultatų pasišaukiama priimt įstatymo pakeitimą ar įstatymą, sprendžiantį iškeltą problemą. Nepavykus rasti kompromiso tokiu būdu, parlamentas gali nuspręsti iškelti paralelinį referendumą tuo pačiu klausimu, siūlantį alternatyvų piliečiu iniciatyva iškeltos problemos sprendimo būdą. Negailint jėgų ir laiko mėginama įtikint piliečius pasiūlytos alternatyvos privalumais.

Pateiksiu porą iliustracijų.

Prieš keletą metų šveicarai surinko parašus referendumo iniciatyvai, siekusiai pakeisti gyvūnų teisinį statusą ir teisine prasme nebelaikyt jų daiktais. Šia iniciatyva būtų nutraukta tūkstantmetė dar iš romėnų teisės atėjusi tradicija, pagal kurią gyvūnas yra daiktas. Siūlyta keisti konstituciją. Kaip elgėsi vyriausybė? Susisiekė su referendumo iniciatoriais ir sutarė, kad reikiamus pakeitimus teisės sistemoj padarys pati, nelaukiant referendumo rezultatų. Su vyriausybe pasikalbėję ir sutarę referendumo organizatoriai iniciatyvą atsiėmė. Vyriausybės darbų rezultato ilgai laukti nereikėjo, ir Šveicarijos civilinis kodeksas nuo tol puikuojasi pasauly išgarsėt spėjusia norma: “Gyvūnai nėra daiktai.” Visuomenė tokiam teisės sistemos pakeitimui buvo pribrendus, vyriausybė to laiku ir deramai nepastebėjo, referendumo iniciatoriai padėjo ištaisyt šią klaidą. Vyriausybė šią “iš apačios” kilusią pagalbą savo darbe priėmė geranoriškai.

Panaši situacija buvo ir Šveicarijos piliečiams neseniai referendumui iškėlus iniciatyvą dėl akcininkų teisių stiprinimo nustatant įmonių vadovų algas. Iniciatyva siūlyta keisti konstituciją. Kaip tada atrodė, ganėtinai radikaliam, piliečių iniciatyva iškeltam vadinamajam “Minderio pasiūlymui” parlamentas, kaip alternatyvą, pirma pasiūlė priimti problemą adresuojantį įstatymą. Referendumo iniciatoriai šį įstatymą pakrikštijo “bedančiu.” Davė suprast, kad toks jų nesulaikys. Tuomet parlamentarų grupė iškėlė alternatyvų referendumo iniciatyvos variantą, kuris piliečiams buvo pateiktas to paties referendumo metu. Alternatyvaus pasiūlymo formuluotė, tiesa, reikiamo piliečių palaikymo nesulaukė, bet visgi yra gera iliustracija, kad iš kiekvieno “akligatvio” iki paskutinio momento įmanoma ir privalu ieškot išeičių, siūlyt piliečiams alternatyvas. Nenutraukt pokalbio. Beje, referendumu priimtas “Minderio pasiūlymas” šiandien daugeliui nebeatrodo toks jau nepriimtinas.

Turinys beveik šveicariškas, beliko tinkamai supakuot

Ne vienam, pripažįstančiam bent minimalią žemės pardavimo užsieniečiams – ypač ne mūsų ES bendrapiliečiams – reguliavimo būtinybę, referendumo iniciatyvos siūlomi Konstitucijos pakeitimai neatrodo optimalūs. Daug kam – gerokai per radikalūs, net kvaili (Juk išties: jie bent iš dalies prieštarauja referendumu dėl stojimo į ES šiuo klausimu tautos valia prisiimtiems mūsų įsipareigojimams!).

Tačiau kol kas paprastai tenkinamasi jokio apčiuopiamo rezultato neduodančiais paburnojimais ir pasikeiksnojimais, abipusiais etikečių klijavimais ir iš dalies nepamatuotais kaltinimais. Žinodamas aukščiau trumpai nupasakotą šveicarišką patirtį kuris laikas savęs klausiau, kada gi ir Lietuvoje bus pereita nuo monologų prie pokalbio; nuo ultimatumų, prie alternatyvos, kompromiso paieškos. Tikra demokratija be to – nė iš vietos.

Paskutinėm dienom ledai, panašu, pajudėjo.

Štai Seimos narys konservatorius prof. Kęstutis Masiulis šiandien “Žinių radijo” eteryje atvirai pasiūlė valdantiesiems susitikti su referendumo iniciatoriais ir, bendrom jėgom ieškant išeities iš galimai artėjančio “akligatvio”, su jais derinant vyriausybės specialistų pagalba parengti saugiklių žemės pardavimo užsieniečiams srity sistemą. Tiesa, profesorius paskubėjo šį pasiūlymą pakrikštyt “gal ir kreivoku.” Paskubėjo, nes pasiūlymas, tiesą sakant, yra šveicariškas: kalbėtis; kartu ieškoti problemos sprendimo.

Po pietų “Delfi” paskelbti ir premjero dr. Algirdo Butkevičiaus samprotavimai šia tema. Juose taip pat pripažįstamas saugiklių reikalingumas, apgailestaujama, kad dėl aplaidumo toks įstatymas iki šiol neparengtas: „Manau, kad jeigu toks įstatymas būtų priimtas daug anksčiau, būtų visa tai išaiškinta visuomenei, manau, nebūtų kilusi iniciatyva organizuoti kažkokius referendumus“, – cituojamas premjeras. Žemės ūkio ministerijai pavesta skubiai parengti tokio įstatymo projektą. Tiesa, “Delfi” galėjo kiek labiau pasistengti su pranešimo pavadinimu. “Sugalvojo, kaip išsisukti su referendumu” užvadintas tekstas kuo puikiausiai galėjo būt pavadintas kad ir: “Referendumo iniciatoriams siūlomas šveicariškas sprendimas.”

Dar praeitą savaitę “Žinių radijo” etery apie įstatymo, nustatančio saugiklius žemės įsigijimo srity, būtinybę atvirai prabilo ir vienas liberalų lyderių – Seimo narys, buvęs Klaipėdos meras dr. Eugenijus Gentvilas.

Ledus referendumo iniciatoriai, nepriklausomai nuo referendumo iniciatyvos likimo, panašu, bus išjudinę ir referendumui surengti reikalingų parašų kiekio klausimu.

Patrypčiodami vietoj, bet visgi judam link Šveicarijos?

02. Europos ateitis

Pora greitų juodraštinių įspūdžių iš ekonomikos Nobelio laureato prof. Joseph’o Stiglitz’o viešos paskaitos tema “Europos ateitis”, vykusios šį pirmadienį Bazelyje, Šveicarijoj. Paskaita vyko “visuomenėje” – Bazelio miesto kazino, ir organizuota “UBS Ekonomikos visuomenėje centro” prie Ciuricho universiteto kartu su Bazelio universitetu. Rašau iš atminties, mat jokių konspektų nesidariau, tad gali būt netikslumų detalėse, taip pat ir dėl to, kad nesu ekonomistas ir todėl ne visur spėdavau paskui mintį:

1- Socializmas feilino, amerikietiška kapitalizmo versija feilino. Ateitis priklauso europietiškam modeliui kaip savotiškam “third way”.

2- Amerikoj itin prasti reikalai social mobility fronte. “American Dream” yra realybėj  nebeegzistuojantis (statistiškai, ne anekdotų lygmeny) daiktas, nors vis dar išlieka stipria amerikiečių identiteto dalimi. “Ką geriausia kaip vaikas sau gali padaryt Amerikoj, tai pasirinkt tėvus.“ (šypsenos ir juokas) Tiek smarkiai nuo jų statuso ir finansų tavo ateitis priklauso. Daugiau nei Senojoj (!) Europoj. Enlightment’o pasiekimus JAV tenka relitigatint kone kasdien; didesnis išsilavinimas, skirtingai nei tikėtasi (beje, kiek supratau, tai galioja tik JAV) šiam fronte ne ką keičia.

3- GDP yra prastas metodas ekonomikos performance matuot, nors net ir pagal jį Europos šalys topuose. Bet topus Europos šalys absoliučiai dominuoja pagal naujausius ekonominio performance matavimo metodus. Ypač žiba: Norvegija, Švedija, Austrija, Šveicarija. Future is small (čia jau norėtųs pridurt nuo savęs).

4- Amerikietiškas ekonomikos tvarkymo metodas yra unsustainable: kone sistematiškai judama nuo vieno burbulo prie kito, šalia to dar skęstant privačiose skolose (iki krizės JAV pilietis vartodavo už 110% savo pajamų) ir nesiskaitant su aplinka.

5- Nuotaikas Davos’e, iš kur atvyko į paskaitą, pavadino irrational optimism ar kažkaip labai panašiai.

6- Tuo tarpu padėtis, pvz., Ispanijoj rimtesnė nei per Didžiąją depresiją.

7- Nauji free trade agreementai, kaip kad planuotas tarp ES ir JAV, su klasikiniu free trade mažai ką bendro beturi: naujųjų tikslas yra aptarnaut firmas, o ne sukurt aplinką, kuri mažintų vartotojams kainas, didintų konkurenciją ir keltų kokybę. Apie ES/JAV sutarties projektą mažai ką gali pasakyt, nes jis, diplomatiškai tariant, ne itin skaidrus ir rengiamas nelabai demokratiškai. Sako, nustebęs, kad europiečiai dar taip menkai supranta tokį aspektą: JAV prekybos ministras yra iš esmės savo šalies firmų lobistas; dėl šios priežasties juo paprastai skiriamas buvęs leading prezidento rinkimų kampanijos žmogus, kad būdamas toj pozicijoj galėtų atsilygint buvusiems kampanijos rėmėjams. Kas parduodama po ‘free trade’ etikete realybėj yra ‘managed trade.’

8- ES yra geras projektas, bet didžiausia jo klaida yra euras. Eurą reiktų reformuot (pateikė gaires).

9- Per klausimų/atsakymų sesiją užklaustas, ar, turint galvoj, kad euro reformai realybėj šansų beveik nėra, atskiroms sunkiausiai besilaikančioms nereiktų šalims imt išstojinėt iš euro ir savarankiškai tvarkytis ekonomikas, atsargiai ir diplomatiškai pripažino, kad tai, turint galvoj sunkią realybę, toms atskiroms šalims – dabartinei sudėtingai situacijai jose užsitęsus ir net blogėjant – ko gero galėtų būti nors ir labai skausmingas, bet mažiau skausmingas variantas nei likt dabartinėj padėty (pvz., Ispanijai). Kita alternatyva būtų iš eurozonos išstot Vokietijai, bet jam neteko girdėt diskusijų apie tai pačioj Vokietijoj, tad versija turbūt neaktuali praktiškai.

10- Kopiant iš krizės ir tvarkantis su skolom itin svarbu, kad pats galėtum spausdint pinigus. Amerika visad bus pajėgi grąžint savo skolas, nes … gali spausdintis dolerių, kiek telpa (skirtingai nei, pvz., graikai ar ispanai) … “nebent kas laikinai išjungtų elektrą dolerių printeriui.“ (juokas)

11- Airijoj, Ispanijoj skolos/GDP santykis iki krizės nebuvo didelis. Ne skolos sukėlė krizę, o priešingai.

12- Amerikos centrinis bankas visų pirma įsteigtas su tikslu palaikyt finansų sistemos stabilumą. Steigiant ECB ši istorinė pamoka buvo pamiršta.

13- Kas dar? Po paskaitos priėjęs paklausiau, ar Lietuvai patartų įsivest eurą. Atsakė diplomatiškai ir visų pirma parodydamas, kad supranta, jog Baltijos šalims tema turi svarbią politinę dimensiją (gilesnė integracija į Vakarus, išėjimas iš postsovietinės erdvės). Šia prasme iš šių šalių perspektyvos tai yra labiau politinis nei ekonominis klausimas. Bet ką implicitly bendrai davė suprast euro klausimu iš ekonominės perspektyvos (taip pat ir savo paskaitos metu ir per klausimų/atsakymų sesiją), visi, tema rimčiau besidomintys, manau, lengvai nuspėsit. Tikslumo dėlei turiu pridurt, kad nuo tiesioginių rekomendacijų dalijimo mandagiai ir diplomatiškai susilaikė.

14- Kaip senam Europos mylėtojui man džiugiausia, kad prof. Stiglitz’as Europos modely mato daugiausia perspektyvų. Europos ateitis šviesi. Ypač dėl mūsų gerų institucijų, demokratijos, pagarbos žmogaus laisvei ir teisėm, Englightment’o idėjom. Todėl jam itin noris, kad pagaliau susistyguotume tą struktūrinę ekonomikos “problemėlę“ su euru.

15- Itin geras kalbėtojas, beje. Be skaidrių, be nieko darbuojas kaustydamas dėmesį. Ir: itin šiltai ir atsipūtęs bendrauja asmeniškai, net ir ūžiant šimtų žmonių miniai (beje, baltam ciurichiečių pavydui, bazeliečiai užpildė didžiulę salę!) ir aplink sukantis garbiausiems profesoriams.

Namo parsinešiau ne vieną temą apmąstymams.

Paveikslėlis