Kaip šveicarai savo “BBC“ uždarinėjo ir federalinius mokesčius naikino

Laikas reportažui apie 2018-ųjų kovo referendumus – ne tik todėl, kad ant kulnų lipa nauji. Šį polit-sezoną Šveicarija atidarė libertarų svajonėmis: Pirmame federaliniame referendume sprendė federalinių mokesčių naikinimo galimybės klausimą, antrame ir šalies polit-debatus ypatingai įsiūbavusiame – Nacionalinio radijo ir TV („SRF“) uždarymo iniciatyvą.

Ciuricho kantonas tokiame kontekste rinkosi vietiniam referendumui dėl iniciatyvos mokyklos programą ateityje tvirtinti referendume (iniciatyva triuškinamai pralošta), o Ciuricho miestas rinkosi naują vyriausybę ir parlamentą (čia kairė dar labiau sustiprino savo ir taip tvirtas pozicijas). Dėl federalinių referendumo svarbos, šįkart apribosiu savo raportą tik jais.

Federaliniai finansai 2021-2035

Ne pirmą kartą federalinių referendumų klausimai iš esmės finansiniai. Pradėkim nuo mokesčių: Pirmojo referendumo pavadinimas – „Naujoji finansų tvarka 2021.” Pagal Šveicarijos konstituciją federacijos teisė rinkti mokesčius, t.y. dalį pajamų mokesčio ir pridėtinės vertės mokestį, yra terminuota ir reguliariai turi būti pratęsiama. Tas pratęsimas, kaip dera Šveicarijai, vykdomas referendumu. Iš esmės šis procesas gali būt traktuojamas ir kaip formalumas, bet visgi: tauta kaskart turi galimybę šiuo klausimu pasisakyti ir, atitinkamai, tam tikras nervingumas išlieka. Teisės rinkti federalinius mokesčius terminavimo tikslas: kad parlamentas ir kantonai laiks nuo laiko turėtų progą vis iš naujo pamąstyt ir padiskutuot šia tema. Kitoj valstybėj turbūt galvotume: Jei piliečiai gautų teisę panaikinti savo mokesčius, juk taip ir padarytų? Ne Šveicarijoj. Federacijos teisė rinkti mokesčius buvo pratęsta didele piliečių dauguma – „Taip“ referendume tarė 84,1% rinkėjų ir visi kantonai. Vėlgi įprastai terminuotai: iki 2035-ųjų. Prieš referendumą įprasta sulaukti parlamento ir vyriausybės rekomendacijų, kaip balsuoti: abeji parlamento rūmai savo palaikymą išsakė be nei vieno balso „Prieš“, taip pat balsuoti rekomendavo ir vyriausybė.

Šveicarijos radijas ir TV („SRF“)

Referendumas dėl SRF uždarymo techniškai „įpakuotas“ (būdinga kai kurių polit-jėgų taktika) kaip pasiūlymas naikinti abonementinį mokestį, kurį iš principo kiekvienas Šveicarijos gyventojas ar čia veikianti įmonė moka nacionaliniam transliuotojui išlaikyti ir jo nepriklausomumui užtikrinti. Šis mokestis tikrai ne mažas: apie 400 frankų per metus (1 euras atitinka apie 1.20 franko). Trumpas iniciatyvos pavadinimas: „SRF abonementinio mokesčio panaikinimas.“ Kaip ir aišku, kad nutraukus finansavimą SRF tektų uždaryt – bet to iniciatyvos tekste tiesiogiai nepasakius ne vieno rinkėjo galvoje šiuo klausimu iniciatoriams pavyko palaikyt neaiškumą.

Iniciatyva iškelta radikalių konservatorių ir liberalų partijų sparnų ir partiniame šalies landšafte galų gale susilaukė tik konservatorių (didžiausios šveicarų partijos) palaikymo. Šie daug metų tvirtina, kad SRF per daug kritiška būtent jų atžvilgiu. Visgi kertinis filosofinis iniciatorių argumentas buvo toks: radijas ir televizija turi būt palikti komercinei rinkai, visuomeniniam transliuotojui čia nėr ko ieškot, net ir tokioj politiškai ypatingai sudėtingoj valstybėj ir visuomenėj kaip Šveicarija, ir net jet SRF uždarymas reikštų vis didesnę užsienio transliuotojų įtaką Šveicarijos informacinei erdvei, o regioniniai transliuotojai turėtų užsidaryt. Iš likusių politinių jėgų ir visuomeninių organizacijų iniciatyva susilaukė tik kritikos.

Referendumas susilaukė didžiulio susidomėjimo visuomenėje, ypač kai pirmose apklausose referendumo iniciatorių šansai pasirodė esą netoli 50/50, kas ne vieną šveicarą šokiravo. Tačiau kuo daugiau tema buvo diskutuojama, kuo daugiau detalių visuomenė geriau perprasdavo, tuo labiau žemyn slydo iniciatorių šansai laimėt, nors nervingumas ir nerimas išliko iki pat referendumo dienos.

SRF yra legendinė Šveicarijos institucija su gilia tradicija, geru vardu, daug darbuotojų, taip pat ir regionuose. Radijuje komercinės reklamos nėra, TV – itin nedaug, ką šveicarai išties vertina. SRF svarba išlaikant keturkalbės valstybės kaip Šveicarijos konfederacija vieningumą laikoma didele, reikšmė užtikrinant valstybės ir tautos suverenitetą savo informacinio lauko kūrimo prasme – taip pat (istoriškai ji kūrėsi padėti atlaikyti nacionalizmo užkerėtų kaimynių propagandą tarpukary). TV debatuose, kituose formatuose buvo knibinėjami visuomeninės televizijos modeliai, Šveicarijos radijo ir TV plėtra į internetinę erdvę, taip pat ir atitinkamą reklamos rinką, kurioje bijomasi likti beviltiškai pralošusiais Google. Giliai ir angažuotai diskutuotas visuomeninės radijo  ir TV santykis ne tik su privačiu TV ir radiju, bet ir su kita, ypač spausdintine, žiniasklaida. Čia SRF paskutiniais metais susilaukia būtent leidėjų kritikos, mat šie mano, kad dėl SRF plėtros internete jie praranda ir taip sunkiai besilaikančio verslo galimybes toje srityje. Referendumo tema rašytos net knygos. Štai vienas garsiausių šveicarų žurnalistų dr. R.Schawinski prieš referendumą išleido knygą pavadinimu „SRF abo-mokesčiui – Ne?“ apie SRF istoriją, jos vystymosi ir vidinių galios centrų peripetijas (kaip kad krikdemų partijos dominavimą jos struktūrose), ateities perspektyvas, referendumo iniciatorių idėjas iš profesionalios žurnalisto ir medijų top menedžerio  perspektyvos (šalia žurnalistinio darbo jis yra buvęs vokiečių Sat 1 CEO, privataus Šveicarijos radijo pionierius ir savininkas etc.). Nors negailėdamas kritikos SRF ir atvirai nurodydamas jos klaidas, p. Schawinski aiškiai pasisakė prieš referendumo iniciatorių idėjas.

Tiek abeji parlamento rūmai, tiek vyriausybė rekomendavo iniciatyvą atmesti. Rezultatas: 71,6% iniciatyvai tarė „Ne.“ Toks didelis palaikymas nustebino ne vieną SRF mylėtoją, na o referendumo iniciatorius kone sutrypė su žemėmis. Šveicarijos Nacionalinis TV ir radijas su gerokai „iš apačių“ pastiprintu užnugariu tęsia savo veiklą. Kad piliečiai nepasinaudojo proga referendumu pasinaikint riebaus iš savo kišenės mokamo abonementinio mokesčio savam visuomeniniam transliuotojui – šis faktas apie visuomenės brandą turbūt daug kalba savaime. Įdomi „šalutinė“ detalė: manoma, kad šis federalinis referendumas nemažai prisidėjo prie paraleliai vykusių lokalių rinkimų rezultatų pasisukimo dešinių partijų nelabui. Tai suprasta it savotiškas atpildas už visgi ganėtinai nemažą iniciatyvos dėl SRF uždarymo palaikymą jų gretose.

2015 referendumų vasara Šveicarijoje: nuo preimplantacinės diagnostikos iki nacionalinės TV

Smarkiai vėluoju su reportažu iš politiškai karštos 2015-ųjų vasaros Šveicarijoje – birželio 14-osios referendumų – tad šįkart detalėmis nelepinsiu. Keturi referendumo klausimai ketvirčiui federaliniu mastu nėra neįprasta, bet visgi kiekis rimtas. Esmė trumpai:

1- Privalomas referendumas: Reprodukcinė medicina ir genų technologijos žmogaus medicinos srity (preimplantacinė diagnostika) – 61.9% “Taip.” Referendumu siekta patvirtinti sprendimą dėl federalinės konstitucijos pakeitimo. Naujas konstitucijos straipsnis suteiks galimybę tam tikroms poroms sėkmingai atlikti preimplantacinę diagnostiką (genetinius embrionų tyrimus prieš jais apvaisinant moterį). Referendume tardama “Taip“ tauta sekė federalinės vyriausybės ir parlamento (didžiule dauguma) išsakyta rekomendacija.

2- Tautos “Stipendijų iniciatyva”: 27.5% “Taip.” Iniciatyva siekta federacijos mastu suvienodinti stipendijų dydį profesinio mokslo ir universitetinio išsilavinimo srityse. Iki šiol ši sfera reguliuojama kantonų ir sudaro svarbų kantonų suvereniteto elementą federalistinėj, decentralistinėj Šveicarijos santvarkoj. Suvienodinimo tikslas – užtikrint visiems vienodą minimalų pragyvenimo standartą. Nepritardama iniciatyvai tauta sekė federalinės vyriausybės ir parlamento rekomendacija.

3- Tautos iniciatyva dėl turtuolių palikimų apmokestinimo (Paveldėjimo apmokestinimo reforma): 29.0% “Taip.” Iniciatyva siekta įvesti federalinį 20% paveldėjimo ir dovanojimo mokestį, taikomą nuo 2 milijonų frankų sumos. Iki šiol ši sritis reguliuojama kantonų ir yra svarbus federalistinio Šveicarijos valstybės santvarkos modelio bei kantonų suvereniteto sampratos elementas.  Gautas biudžeto pajamas planuota paskirstyt pagal formulę “2/3 – senatvės pensijų fondui, 1/3 – kantonams.” Atmesdama iniciatyvą tauta sekė federalinės vyriausybės ir parlamento rekomendacija.

4- Fakultatyvus referendumas: Radijo ir televizijos įstatymo pakeitimas (Radijos ir TV rinkliava) – 50.1% “Taip.” Įstatymo pakeitimu siekta įvesti naują rinkliavos už Nacionalinį Radiją ir TV sistemą. Dabartinė sistema, kurioje rinkliavos mokėjimas ar nemokėjimas priklausė nuo faktinės galimybės priimti TV ar radijo signalą, turėtų būtų pakeista sistema, kurioje kiek sumažinto dydžio rinkliavą mokėtų visi, nepriklausomai nuo faktinės galimybės žiūrėti TV ar klausytis radijo. Pritardama (kad ir absoliučiai minimalia persvara) įstatymo pakeitimui tauta sekė federalinės vyriausybės ir parlamento rekomendacija.

Rinkėjų aktyvumas šįkart buvo tarp 43-44%.

Tradicinė rinkėjams išsiunčiama “Referendumų knygelė”, pristatanti visų keturių referendumo klausimų detales bei federalinės vyriausybės bei parlamento rekomedacijas kaip balsuot, šįkart sudarė virš 60 puslapių teksto. Rimtas polit-skaitinys startuojant į šveicarišką vasarą.

Kovo 8-osios proga – du mokestiniai referendumai

Kaip galbūt pasakytų koks senas šveicaras, kovo 8-ąją galim švęst įvairiai. Pirmoj šių metų pavasario referendumų serijoj kovo 8-ąją šveicarai sau įprastai balsavo mokesčių klausimais. Ir, kaip galbūt pasakytų koks senas šveicarų pasaulio stebėtojas, kovo 8-ąją šventė šveicariškai.

Tautos iniciatyva Nr. 1: “Stiprinkime šeimas! Už vaiko ir vaiko lavinimo išmokų neapmokestinimą.” Tautos iniciatyva Nr. 2: “Energijos mokestis vietos pridėtinės vertės mokesčio.” Taip ar ne? Šveicarai tradiciškai rėžė durkart “Ne”. Įdomumo dėlei, tradiciškai pateikiu porą detalių iš kiekvieno rinkėjo gaunamos Referendumų knygelės.

Pirmoji iniciatyva siekė papildomų mokestinių lengvatų šeimoms su vaikais. Konkrečiau: tokių šeimų gaunamas išmokas vaikų išlaikymui ir mokslinimui referendumo iniciatoriai siūlė atleisti nuo mokesčių. Antroji iniciatyva siekė mokesčių energijai iš neatsinaujinančių energijos šaltinių įvedimo. Šitoks neatsinaujinančios energijos pabranginimas turėtų būt kompensuotas pridėtinės vertės mokesčio panaikinimu.

Tiek abu parlamento rūmai, tiek ir vyriausybė itin didele dauguma rekomendavo abi tautos iniciatyvas atmesti. Referendumų rezultatai: iniciatyva Nr. 1 – 25% “Taip” / 75% “Ne”, iniciatyva Nr. 2 – 8% “Taip” / 92% “Ne.”

Neapmokestinamos vaiko išmokos

Vaiko išlaikymui ir išmokslinimui skirtomis išmokomis siekiama finansiškai paremti šeimas su vaikais ir padengti dalį dėl vaiko atsirandančių papildomų išlaidų. Šios išmokos pagal šveicarų įstatymus turi siekti bent 200 frankų vaiko išlaikymui skirtų išmokų atveju ir bent 250 frankus vaiko lavinimui skirtų išmokų atveju. Kantonai yra laisvi nustatyti didesnes išmokas. Šias išmokas gaunantys padidina savo pajamas ir ekonominį pajėgumą, todėl šios pajamos tai pat kaip ir kitos yra apmokestinamos pajamų mokesčiu. Būtent šį apmokestinimą iniciatyva ir siekė panaikint. Taip siekta suteikt šeimoms galimybė savo nuožiūra panaudot visą paramos sumą.

Vyriausybė siūlė iniciatyvą atmesti remdamasi trimis argumentais: pirma, iš iniciatyvos daugiausia naudos gautų dideles pajamas gaunantys namų ūkiai, mažesnes pajamas gaunantys gi tos naudos gautų mažiau arba jos išvis neturėtų. Antra, iniciatyvos priėmimas reikštų milijardo frankų skylę federaliniam, kantonų ir bendruomenių biudžete – šitai turėtų būt kompensuota taupymo priemonėm arba keliant mokesčius. Trečia, šeimos su vaikais jau pagal dabartinę tvarką turi daug mokestinių nuolaidų, tad papildomos nėra reikalingos.

Detaliai aiškindama iniciatyvos turinį vyriausybė skubėjo pabrėžt, kad Šveicarija jau dabar turi socialią šeimų politiką ir šeimų rėmimas yra svarbi vyriausybės programos ir realiai vykdomos politikos sritis. Šeimos su vaikais yra rimta apimtim remiamos tiek federacijos, tiek kantonų, tiek bendruomenių, be kita ko ir finansinėm legvatom tokiom kaip sveikatos draudimo premijų nuolaidom vaikams ir specialiais tarifais vaiko priežiūrai  ne šeimoje finansuot. Išmokos už vaikus ir jų lavinimą yra sudėtino šios paramos sistemos dalis. Šios išmokos didžia dalim yra finansuojamos darbdavių įmokomis. Kaip papildomos pajamos jos yra apmokestinamos pajamų mokesčiu. Federacija yra nustačiusi šių išmokų minimumus. Du trečdaliai kantonų yra pasinaudoję galimybe mokėti didesnes išmokas nei šis federalinis minimumas. Referendumų knygelėj pažymėta, kad prie Šveicarijos šeimų politikos priklauso ir mokestinės priemonės, katros paskutiniu metu buvo kryptingai vystomos. Kaip pavyzdys pateikiami 2011-ųjų pakeitimai tiesioginių federalinių mokesčių įstatyme, įvedusiame specialų “tėvų tarifą” ir galimybę išskaičiuot iš mokesčių “dokumentuotas” išlaidas vaiko priežiūrai ne šeimoje.

Dabar egzistuojančios mokestinės lengvatos šeimoms skaičiais: federaliniu lygiu – 900 milijonų frankų; kantonų ir bendruomenių lygiu – 2,2-2,7 milijardų frankų. Šios esamos lengvatos reiškia, kad apie pusė namų ūkių su vaikais nemoka jokių tiesioginių federalinių mokesčių. Kaip tokios tiesioginų federalinių mokesčių nemokančios šeimos “su viena alga” pavyzdys pateikiama 97 000 frankų (iki mokesčių) per metus uždirbanti šeima su dviem vaikais. Kitas pavyzdys: tokia pati šeima su “dviem algom”, uždirbanti 126 000 frankų ir galinti pademonstruoti 10 100 frankų dokumentuotų išlaidų vaikų priežiūrai ne šeimoje. Kantonų ir bendruomenių lygių mokestinės nuolaidos dėl federalistinės sistemos varijuoja priklausomai nuo gyvenamosios vietos.

Iliustruojant išsakytą tvirtinimą, kad iniciatyva daugiausia naudos suteiktų pasiturinčiom šeimom, o vargingesnės iš jos naudos praktiškai neturėtų, Referendumų knygelėje konkrečiais pavyzdžiais demonstruojama, kaip pakistų šeimų su skirtingomis pajamomis apmokestinimas priėmus iniciatyvą. Šalia to darkart pabrėžta, kad sumažėjusios biudžeto pajamos paliktų mažiau pinigų valstybės institucijų funkcijoms vykdyti. Vyriausybė taip pat pabrėžė, kad dabartinė šeimų rėmimo politika yra pasitvirtinusi, o parama šeimoms efektyviausiai vykdoma per tiesioginę paramą – pavyzdžiui, darant nuolaidas sveikatos draudimo premijoms vaikams arba skirint pagalbą išlaidoms už vaikų priežiūrą ne šeimoje. Taip pat nepamiršta perspėti, kad priėmus iniciatyvą galima būtų prognozuot reikalavimų dėl tolesnių mokestinių nuolaidų kėlimą, o tokių lengvatų daugėjant nukentėtų apmokestinimo teisingumo principas. Tai, savo ruožtu, mažintų viešųjų institucijų pajėgumus ir grėstų geram visuomenės sugyvenimui. Analizuodama galimus iniciatyvos laimėtojus ir pralaimėtojus, vyriausybė perspėjo ir apie “bumerango efektą”, kurį sukeltį inciatyvos priėmimas: biudžeto pajamų mažėjimas, jų kompensavimo būtinumas ir iniciatyvos “tyla” šiuo klausimu. Jei šiai kompensacijai būtų pakelti mokesčiai, tikėtina, kad iniciatyva galų gale kirstų ir per šeimas su vaikais, taip atnešdama net galimas negatyvias pasekmes atskiroms šeimoms.

Iniciatoriai gi skubėjo pabrėžt, kad kvaila, jog apie penktadalis išmokų sumos iškart pajuda link valstybės biudžeto. Iniciatyva siekė šią “neprotingą sistemą” panaikint ir taip iškart palengvint šeimų gyvenimą bei padidint jų perkamąją galią. Anot iniciatorių, kadangi priėmus iniciatyvą vaikų išmokos nebesiskaičiuotų nustatant mokestinę progresiją, vargingesnėms šeimoms tai palengvintų priėjimą prie kitų lengvatų kaip pigesnės sveikatos draudimo premijos, stipendijos etc. “Kuo žemesnės amokestinamos pajamos, tuo daugiau naudos gaus šeima,” – teigė inciatoriai, taip pat kaip ir vyriausybė pateikdami konkrečius apmokestinimo pasikeitimo priėjimus iniciatyvą pavyzdžius.

Energijos mokestis vietoj PVM’o

Šios iniciatyvos idėja paprasta ir grindžiama tokia logika, kad elektros, benzino ar namų šildymui naudojamo kuro kainos gali įtakoti piliečių elgesį. Pavyzdžiui, brangstant benzinui žmonės gali pradėt pirkt taupesnius mašinų modelius arba dažniau rinktis viešąjį transportą. Kylančios elektros kainos gali paskatinti žmones reguliariau išjunginėt nenaudojamus aparatus. Ši logika galioja ir kalbant apie įmonių elgesį. Mokesčiai elektrai ar kurui gali daryti kreipiančią/lenkiančią įtaką ir yra veiksmingi instrumentai tiek siekiant taupiau naudoti energiją, tiek siekiant mažinti žalingų medžiagų išmetimą.

Iniciatyva siekta įvest energijos mokestį neatsinaujinantiems energijos šaltiniams tokiems kaip nafta, dujos, anglis ar uranas. Tuo pat metu būtų panaikintas PVM’as. Iš energijos mokesčio gaunamos biudžeto įplaukos turėtų būti nustatomos taip, kad prilygtų dabar iš PVM’o gaunamoms įplaukoms.

Referendumo knygelėje vyriausybė pabrėžė, kad federacija ateityje vis labiau naudos mokesčius kaip instrumentą siekdama klimato kaitos prevencijos ir energetinių tikslų. Šia kryptimi jau yra dirbama. Visgi vyriausybė kampanijos metu laikėsi pozicijos, kad PVM’o pakeitimas energijos mokesčių keletos metų bėgyje yra ekonomiškai ir social-politiškai neatsakinga iniciatyva. PVM’as šiuo metu yra pagrindinė federacijos pajamų priemonė, kuri tampa vis svarbesnė ir socialiniams draudimams finansuot; iš PVM’o biudžetas gauna 22 milijardų frankų per metus.  Kad šias pajamas kompensuot energijos mokestis turėtų vis didėti, nes dėl naujojo mokesčio įtakos energijos vartojimas vis mažėtų. Tai itin apsunkintų ne tik verslą, bet ypač mažas pajamas gaunančius namų ūkius. Tai yra priežastys, dėl kurių tiek vyriausybė, tiek parlamentas iniciatyvą siūlė atmesti.

Kalbant apie detales, mokestis būtų renkamas įvežant arba gaminant energiją ir žymiai pabrangintų namų šildymui naudojamą kurą, benziną ir atominių elektrinių gaminamą elektrą. Pabrangimas turėtų paskatinti procesą, kurio dėka būtų suvartojama mažiau neatsinaujinančių šaltinių energijos ir mažinamas šilnamo efektą sukeliančių dujų išmetimas. Iš vandens ar saulės gaunama energija nebūtų apmokestinama.  Referendumų knygelėje vyriausybė daug vietos skyrė siekdama paaiškinti PVM’o svarbą valstybės biudžetui, taip pat ir akcentuot tai aplinkybei, kad, skirtingai nei PVM’as, energijos mokestis paliestų tik labai nedaug produktų tokių kaip namų šildymui naudojamas kuras, dujos, anglis ar uranas. Pabrėžta, kad iniciatyvos pasekmės būtų sunkiai prognozuojamos ir pateikiami skaičiavimai (iš dalies gan “grėsmingi”/stebinantys), kaip turėtų būti apmokestinamas koks energijos šaltinis, kad būtų surinkta PVM’ui prilygstanti suma. Šios sumos nesurinkus trūktų pinigų socialiniams draudimams ar kitoms federacijos užduotims. Siekiant neapsukinti Šveicarijos įmonių padėties, iniciatyva numatė išimčių galimybę itin daug energijos reikalingoms firmoms, taip pat numatė ir mokesčio gražinimo mechanizmą energiją eksportuojant bei mokestį “pilkaja” vadinamai energijai importuojant produktus iš užsienio. Vyriausybė gi savo ruožtu atsakydama į šiuos argumentus pabrėžė, kad toks įvežamos produkcijos apmokestinimas energijos mokesčiu būtų nesuderinamas su Šveicarijos tarptautinės prekybos įsipareigojimais. Be to, tokio apmokestinimo administravimas reikštų didelį administracinį krūvį. Pabrėžiama, kad naujas mokestis apsunkintų eksportuojančių šveicariškų įmonių konkrencingumą, nes eksportas dabar yra atleistas nuo PVM’o, ko nėra numatyta energijos mokesčio atveju. Namų ūkius mokestis paliestų skirtingai, bet ypač skausmingai jį pajustų namū ūkiai su mažesnėm pajamom.

Iniciatoriai akcentavo, kad iniciatyva pagaliau užtikrintų sąžiningas energijos kainas ir teisingumo principą ta prasme, kad žalingas pasekmes sukėlęs už jas ir mokėtų. Vienų iš iniciatorių, Žaliųjų liberalų prezidentas pažymėjo, kad iniciatyva būtų optimalus kelias vyriausybės priimtai energetikos sektoriaus transformacijai (“Energiewende”) pasiekti tai padarant efektyviai, liberaliai, be subsidijų ir biurokratinių reguliavimų. Iniciatyvą įgyvendinus stiprėtų atsinaujinančios energetikos sektorius, taip būtų užtikrintas ekonomikai ir klimatui draugiškas išėjimas iš atominės energetikos. Iš iniciatorių pusės, PVM’o panaikinimas mėgintas parduot kaip verslo sąlygų palengvinimas ir biurokratijos sumažinimas apie 300 000 tūkst. smulkių ir vidutinio dydžio įmonių. Akcentuota ir tai, kad priėmus iniciatyvą mažėtų priklausomybė nuo užsienio, tuo pat metu stiprinant vietines inovatyvias firmas. “Investuokime savo pinigus Šveicarijos ateičiai vietoj to, kad leisti milijardus užsieny.” Akcentuota ir tai, kad iniciatyva skatintų tvarų vartojimą, o biudžeto įplaukų ir esamų lengvatų prasme nieks nepasikeistų.

Savo “baigiamąjame žodyje” vyriausybė trumpai primindama savo argumentus dėstydama savo poziciją pabrėžė, kad iniciatorių numatomi itin aukšti energijos mokesčiai nėra reikalinti norint pasiekt norimus energetikos politikos tikslus. Akcentuota, kad vyriaysybė savo “Energijos strategijoj 2050” siūlo geresnį kelią siekiant efektyviau naudot energiją, didint atsinaujančios energijos dalį ir užtikrint klimatui draugišką išėjimą iš atominės energetikos. Referendumų knygelėj priminta, kad šiuo tikslu vyriausybė nuo 2021 m. yra numačiusi paskatų sistemą, pakeisiančią dabartines programas atsinaujinančiai energetikai ir namų sanavimui; informuota, kad tuoj pat  svarstymui bus pateiktas atitinkamo įstatymo projektas. To paties dokumento puslapiuose iniciatoriai susilaukė vyriausybės kritikos už norą pertvarkyt energetikos sistemą paskubomis. Šiame kontekste vyriausybė siūlė neatmesti galimybės, kad įgyvendinus iniciatyvą būtų susilaukta ekonomikos krizės su dar didesne bedarbyste. Darkar akcentuota, kad įvedus šį naują mokestį ypač pablogėtų nuo intensyvaus energijos naudojimo priklausančių gamybos įmonių padėtis, taip pat ir šeimų su mažesnėm pajamom statusas, nes šios nauju mokesčiu būtų nepagrįstai daugiau apmkestinamos. Būtent jų biudžetuose pakilusios energijos kainos įgytų gerokai didesnį svorį lygnant su labiau pasiturinčiomis ir turtingomis šeimomis. PVM’o panaikinimas to padidinto krūvio neapakeistų.

Tai turbūt tiek trumpai. Jei kas žinot kitą šalį, katroj tauta referendumu atsisakytų papildomų mokestinių lengvatų ar nesutiktų panaikinti PVM’o – papasakokit, būtų įdomu.

Viena diena, trys referendumai: auksas, milijonieriai, “ecopop”

Duokit šansą spėt ir pasakysiu, kad kiekvienas iš trijų referendumų, pernai lapkritį vykusių Šveicarijoje, būtų pajėgus keliems metams paralyžiuot politinį gyvenimą bet kokioj kitoj šaly. Įsiklausykit į temas: šalies aukso atsargų likimas, radikalus imigracijos stabdymas, mokestinių privilegijų naikinimas miljonieriams. Ar rimtai nusiteikęs pilietis niūrų lapkričio savaitgalį galėtų norėt daugiau? 



[Agitacinis plakatas prieš “Ecopop“ iniciatyvą.]

Turbūt ne, juolab, kad prieš tokius referendumus Šveicarijos vyriausybės balsuotojams platinamos “Referendumų knygelės” apimtis šįkart atrodė tiesiog sukalibruota geram savaitgaliui – lygiai 40 lapų. 

Visi trys referendumai inicijuoti tautos. Visi siūlė radikalius pasikeitimus svarbiose, jautriose srityse. Aštriais laikais, aplink verdant krizėm. Visus tris vyriausybė ir parlamentas siūlė ramiai atmest, visais trim atvejais tauta pasekė šiomis rekomendacijomis. Šveicarai mėgsta ir moka sakyt “Ne.”

Detalės, detalės, detalės

Auksas. “Gelbėkit mūsų šveicarišką auksą” – toks buvo oficialus iniciatyvos pavadinimas. Nesunku nuspėt, kad ekonominių krizių, prasiskolinusių valstybių ir valiutų kursų svyravimų laikais aukso tema atrodo aktuali kone kiekvienam.

Iniciatyva reikalavo 3 dalykų: kad bent 20% Šveicarijos aukso rezervų būtų laikomi auksu, esami aukso rezervai būtų neparduodami, na, ir, be abejo, laikomi tik Šveicarijoj.

Trumpa priešistorė, kampanijos metu priminta pačių iniciatorių: Iki 2000-ųjų Šveicarija turėjo 2590 tonų aukso rezervų, kuriuos vyriausybė ir Šveicarijos nacionalinis bankas yra pavadinę “neparduodamu stalo sidabru.” 1550 tonų šio aukso po 2000-ųjų, anot iniciatorių, esant dideliam amerikiečių spaudimui, staiga buvo pavadintos “pertekliniu” auksu, kuris buvo “iššvaistytas už mizerišką kainą.” Kad tai nepasikartotų, iniciatoriai aukso pardavimo draudimą siekė įtvirtinti konstitucijoje. Taip pat buvo akcentuojama, kad toks auksas saugus yra tik Šveicarijoje ir jokiu būdu ne “prasiskolinusiame užsienyje”, nes net “patikimiausi” partneriai kaip Amerika ar ES krizės atveju visgi “turbūt atsisakytų gražint mūsų auksą.” Iniciatoriai taip pat buvo nepatenkinti, kad dideli spausdinamų Šveicarijos frankų kiekiai leidžiami užsienio šalių kaip Vokietija “ir turbūt Amerika” (tiksi informacija nežinoma, nes duomenys slapti) vertybiniams popieriams pirkti. Bent 20% Nacionalinio banko rezervų turi būt investuojami į auksą, nes “auksas ir kitai kartai bei po jos sekančiai kartoms ‘bus aukso vertės’.”

Komentuodama iniciatyvą vyriausybė pasinaudojo proga trumpai nupasakoti aukso vaidmenį ekonomikos istorijoje. Tuo pačiu ji pabrėžė, kad, skirtingai nei anksčiau, auksas jau apie 40 metų nebevaidina tokios svarbaus vaidmens kaip anksčiau. Kalbėdama apie iniciatyvą, vyriausybė pažymėjo, kad ši apribotų Nacionalinio banko lankstumą ir gebėjima atlikt savo funkcijas, ypač krizės atveju. Pasitelkiant konkretų pavyzdį: kaskart perkant svetimas valiutas bankas tuo pat metu turėtų ir didint aukso atsargas. Šalia to toks kartą Nacionalinio banko įsigytas auksas nebegalėtų būt parduodamas. Tai apsunktintų tokių Nacionalinio banko valiutų politikos priemonių kaip “minimalus kursas” (vok. “Mindestkurs”) įvedimas, nes siekiant jas įgyvendinti šalia užsienio valiutų pirkimo taptų privaloma pirkti ir auksą. Referendumų knygelėje piliečiams trumpai nupasakojama, kodėl neseniai buvo parduotas toks gan didelis kiekis šalies aukso. Primenama, kad, lyginant su kitomis šalimis, Šveicarija pagal aukso atsargas žmogui ir po šio žingsnio išlieka viršūnėj. Priminta ir tai, kad aukso kaina labai svyruoja, jis yra viena rizikingiausių investicijų ir neduoda pelno. Iliustracijai primintas toks konkretus pavyzdys: dėl aukso kainos kritimo prieš porą metų Nacionalinis bankas patyrė didžiulus nuostolius. Didėjanti aukso dalis Nacionalinio banko rezervuose ilgalaikėje perspektyvoje mažintų banko pelną. Tai, savo ruožtu, mažintų iš Nacionalinio banko pelno daromas išmokas federacijai ir kantonams. Pateikiama ne vieną pilietį dominusi detalė, kad dali savo aukso Šveicarija dabar laiko Anglijos ir Kanados bankuose. Pažymima, kad krizės atveju tai būtų naudinga rizikos diversifikacijos prasme, o referendumo iniciatyva tam užkirstų kelią.

Milijonieriai. Tautos iniciatyva dėl mokestinių privilegijų panaikinimo milijonieriams siūlė paprastą dalyką: uždrausti kantonams nustatyti specialų mokestinį režimą turtingiems užsieniečiams (iniciatorių terminologija: “superturtuoliams”), pirmąkart apsigyvenantiems Šveicarijoje ir čia nedirbantiems.

Tokiems asmenims net dvidešimt vienas Šveicarijos kantonas numato galimybę mokėti mokesčius ne nuo pajamų ir turto, o remantis jų pragyvenimo išlaidomis. Dėl tripakopės Šveicarijos mokestinės sistemos, kurioje mokesčiai nustatomi ir renkami  bendruomenės, kantono ir federacijos lygmenimis, klausimas nėra toks paprastas kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Taip pat ir referendumo metu buvo plačiai žinoma, kad keletui kantonų ir bendruomenių ši apmokestinimo tvarka yra tradicija, turinti ypatingą ekonominę reikšmę. Gerbdami šią tradiciją ir decentralistinę Šveicarijos Konfederacijos valstybės sandarą referendumo iniciatyvos priešininkai pasisakė už tai, kad klausimas būtų paliktas kantonų apsisprendimui. Priminta, kad, pavyzdžiui, tokie svarbūs kantonai kaip Ciurichas ar Bazelis šitokį apmokestinimą jau dabar patys draudžia. Kiti, tokie kaip Liucerna, jį riboja. Referendumo kampanijos metu pasinaudota proga priminti ir tai, kad ši apmokestinimo rūšis itin svarbi kai kuriems ekonomiškai sunkiai besilaikantiems regionams.

Visgi, iškėlus iniciatyvą, vyriausybei pasidarė aišku, kad klausimas neduoda ramybės pakankamai dideliam kiekiuj žmonių. Reaguodama iš šį signalą “iš apačių” šalies vyriausybė – tipiškai šveicariškai nelaukdama referendumo baigties – inicijavo atitinkamas reformas federaliniu lygiu. Vyriausybė referendumo kampanijos metu taip pat nenuilsdama akcentavo, kad toks apmokestinimo režimas svarbus aštrioje tarptautinėje konkurencijoje dėl šios itin mobilių žmonių grupės. Nebuvo praleidžiama nė vienos progos pabrėžti, kad tarptautiniame kontekste šis šveicariškas apmokestinimo režimas yra nieko ypatingo. Visgi nebuvo pamirštama akcentuoti ir to aspekto, kad vyriausybė puikiai suvokia, jog Šveicarija šios apmokestinimo formos atveju sąmoningai daro špagatą tarp dviejų svarbių principų ir vertybių – šalies mokestinio patrauklumo iš vienos pusės ir mokestinio teisingumo iš kitos. Pasvėrus visus argmentus vyriausybė visgi atvirai deklaravo mananti, kad argumentai už esamos sistemos palaikyma nusveria sistemos minusus. 

Referendumo iniciatoriai savo ruožtu ypač akcentavo tokio apmokestinimo modelio keliamus neteisingumus, paliekamą erdvę piktnaudžiavimui, iš tokios sistemos sekantį nekilnojamo turto rinkos iškraipymą, taip pat esminių principų kaip lygybė prieš įstatymą pažeidimą. Taip pat sakyta, kad tokia sistema daro prastą įtaką likusių mokesčių mokėtojų moralei.

Kalbant apie biudžeto surenkamumą, iniciatyvos priešininkai akcentavo, kad panaikinus šią apmokestinimo galimybę bus prarastos biudžeto pajamos, šalininkai – kad jei vienas kitas užsienietis išsikels, tie praradimai (remiantis šį režimą panaikinusių kantonų patirtimi) nebus dideli. O tuos praradimus, kurie vis dėlto įvyks, piliečiai yra pajėgūs pakelti.

Imigracija II. Nė metams po garsiojo ir visame pasaulyje nuaidėjusio 2014-ųjų vasario referendumo dėl imigracijos iš ES ribojimo nepraėjus, dar vienas – ir dar griežtesnius reikalavimus keliantis – referendumas šia tema? Kodėl gi ne. Sveiki atvykę į Šveicariją, kurioje kartais atrodo, jog piliečiai su savo valstybės institucijomis elementariai kalbasi referendumais. 

Šįkart vadinamoji “Ecopop” iniciatyva siekė apriboti imigraciją į Šveicariją iki 0,2% per metus. Šalia to inciatoriai reikalavo, kad bent 10% Šveicarijos tarptautinės pagalbos besivystančioms šalims būtų skiriama laisvanoriško šeimos planavimo priemonėms. Tai ganėtinai rimta suma: ji sudarytų apie 150 milijonų frankų per metus.

Oficialioje agitacinėje medžiagoje referendumo iniciatoriai pabrėžė, kad “žmonija negali be galo augti – nei pas mus, nei globaliu mastu, nes tam elementariai neužteks resursų.” Taip pat akcentuota, kad tiek pasaulio mastu, tiek Šveicarijoj žmonių kiekis didėja itin sparčiais mastais. Šiai tendencijai tęsiantis Šveicarija taps vientisu supermiestu, tvirtino iniciatoriai. Garsųjį vasario  mėnesio referendumo sprendimą dėl imigracijos iš ES ribojimo šio referendumo iniciatoriai laiko nepakankamu, nes ji nenustato aiškių skaičių, ir “… todėl pati tauta turi nustatyt aiškias ribas.” Referendumo iniciatoriai pabrėžė, kad priėmus jų iniciatyvą Šveicarijoje vis dar išliktų įmanomi imigracijos mastai, kurie yra didesni nei Vokietijoj, Prancūzijoj ar ES. Anot iniciatorių, tokia imigracijos apimtis leistų patenktinti reikiamų specialistų poreikį rinkoj, būtų pakankama ir kitomis prasmėmis. Kampanijos metu Iiiciatoriai tvirtino esą tauta ankstesniame referendume dėl sutarčių su ES dėl laisvo asmenų judėjimo buvo vyriausybės suklaidinta tautai pateikus prognozes, kad per metus iš ES atvyks po 8 tūkst. žmonių. Realybėje atvyksta dešimt kartų daugiau.

“Stop sprogstamai didėjančiam žmonijos augimui – natūralių gyvenimo sąlygų užtikrinimas,” – taip skamba oficialus iniciatyos pavadinimas. Jau minėtas pernai metų vasario mėnesį referendumu priimtas sprendimas numato, jog Šveicarija pati kontroliuoja imigraciją ir kasmet, reaguodama į ekonomikos poreikius, nustato kontingentus. Tai suteikia vyriausybei galimybę gan lanksčiai reaguot į kintančią ekonominę padėtį. Naujoji “Ecopop” iniciatyva šį lankstumą panaikintų ir nustatytų griežtą fiksuotą imigracijos kvotą. Komentuodama referendumo iniciatyvą, vyriausybė pabrėžė, kad iniciatyva pažeistų Šveicarijos sutartis su ES ir apsunktintų vykstančias derybas dėl pernai vasario mėnesį referendumu priimto sprendimo įgyvendinimo. Nors iniciatyva formaliai įvilkta į “eko-rūbus”, tačiau jos tekstas koncentruojasi tik į imigraciją, pabrėžia vyriausybė. Ji šitai kritikuoja, sakydama, kad ne žmonių kiekis, o jų vartojimo įpročiai daro didesne įtaka natūralioms gyvenimo sąlygoms ir jų išlaikymui. Referendumų knygelėje vyriaysybė skyrė daug vietos vietos paaiškinimams, kad iniciatyvos tikslas išsaugoti natūralias gyvenimo sąlygos referendume pasakius “Taip” nebūtų pasiektas, o prie šio tikslo pasiekimo jau dabar prisideda vyriausybės vykdomos priemonės aplinkosaugos, energetikos (pavyzdžiui, elektros naudojimo mažinimas, atsinaujinančių šaltinių skatinimas) ir miestų bei gyvenviečių planavimo srityse. “Iniciatyva turi būt atmesta ir todėl, kad ji nesprendžia nei vienos aplinkosauginės problemos,” – balsavimo medžiagoje tvirtino vyriausybė. Aplinkosauga ir taupus resursų naudojimas neabejotinai yra svarbūs tiklai, tačiau “jų turime siek tiek blokuodami užsieniečių įvažiavimą, o mažindami resursų vartojimą”, – su rezervuota emocija pabrėžė Šveicarijos vadovybė.

Komentuodama iniciatorių siūlomas priemones gimstamumui užsienio šalyse kontroliuot, vyriausybė pabrėžė, kad didelis gimstatumas visų pirma yra skurdo pasekmė. Todėl ji kartu su partnerėm visų pirma kovoja prieš skurdą. Ir jau kitu žingsniu, kiek vėliau – investuodama į švietimą ir lyčių lygybės politiką.

12. Šveicariški referendumai: restoranai ir mokesčiai, sveikata ir konkurencija

Referendumai Šveicarijoje kas ketvirtį, tad išvykęs kiek ilgesnių atostogų gali kokią seriją ir praleist. Ant nosies lipant lapkričio pabaigai su saviške referendumų rinktine, vis dar vėluoju su raportu už 2014 m. rugsėjį.

Rugsėjo 28 d. federaliniuose referendumuose virė dvi tautos iniciatyvos ir dvi temos; abi praktinės ir abi – kone tradiciškai šveicariškai – apie pinigus:

1. Tautos iniciatyva “Galas restoranų diskriminacijai PVM’o srity!”
2. Tautos iniciatyva “Už vieningą valstybinę sveikatos draudimo kasą.”

2014 m. rugsėjį įvykusių referendumų rezultatai atrodė taip:

1. “Ne” – 71,5%; “Taip” – 28,5%. Rinkėjų aktyvumas: 45,9%.
2. “Ne” – 71,%; “Taip” – 28,5%. Rinkėjų aktyvumas: 45,9%.

Sako, šveicarai itin gabūs sakyt “Ne”. Rugsėjį gavom eilinį šios teorijos patvirtinimą.

Kaip įprasta, remdamasis Referendumų knygelės informacija pateiksiu šiek tiek daugiau detalių apie diskusijų turinį. Referendumų knygelė yra savotiškas oficialus aktualių tautos iniciatyvų komentaras, kurį kiekvienas balsuotojas prieš referendumą gauna paštu. Šįkart jos apimtis tebuvo 23 puslapiai; mat referendumai šįkart – tik dveji.

I. Restoranai ir mokesčiai: “Galas restoranų diskriminacijai PVM’o srity!”

Šveicarija garsėja savo progresyviu požiūriu į kasdienio vartojimo produktų apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM’u). PVM’as kasdienio vartojimo produktams (o jų sąrašas vertas dėmesio ir įdomus, nes šalia tokių dalykų kaip maistas, vanduo ar vaistai į jš įeina ir tokie dalykai kaip laikrasčiai, knygos, TV ir radijo abonementai) čia tesudaro 2,5%. Tokiu tarifu apmokestinamas ir take-away maisto produktų sektorius. Restoranų teikiamos paslaugos gi apmokestinamos reguliariu 8% PVM tarifu.

Referendumo iniciatyva “Galas restoranų diskriminacijai PVM’o srity!” reikalavo, kad restoranai būtų pradėti apmokestinti tokiu pat PVM tarifu kaip ir kitas maisto produktų pardavimas parduotuvėse, turguose ar gatvių kioskuose. Anot iniciatyvos autorių, panaikinus šiuos apmokestinimo skirtumus būtų pasiekta, kad restoranai būtų traktuojami taip pat kaip take-away maisto paslaugų sektorius. Pabrėžiama, kad restoranuose parduodamas alkoholis ir tabakas ir toliau būtų amokestininami reguliariu 8% PVM tarifu.

Referendumui pateiktas klausimas skambėjo taip:

“Ar Jūs norėtumėte priimti tautos iniciatyvą ‘Galas restoranų diskriminacijai PVM’o srity!’?”

Po šiuo klausimu Referendumu knygelėj pateikiama tokia informacija:

“Tiek palamentas, tiek vyriausybė rekomenduoja iniciatyvą atmesti. Pirmieji parlamento rūmai iniciatyvą ametė 99:82 balsų dauguma; antrieji – 22:13 (7 nariams susilaikius).”

Referendumų knygelėje prabrėžiama, kad iniciatyva leistųsi įgyvendinama praktikoj tik mažinant bendrą apmokestinimo lygį. Tai reikštų arti milijardo frankų mokestinių pajamų praradimą. Kaip alternatyva dabartinei sistemai įsivaizduojamas PVM tarifo kėlimas kasdienėms prekėms ir jo nuleidimas restoranams – tokiu atveju kompromisinis naujas PVM tarifas abiems sektoriams siektų 3,8%. Ši priemonė (PVM tarifo mažinimas restoranams ir jo kėlimas kasdienėm prekėm) reikštų, kad ypatingai paliesta būtų mažiausiai uždirbantieji ir vidurinė klasė. “Todėl vyriausybė ir parlamentas iniciatyvą atmeta.”

Aptariant iniciatyvos detales Referendumų knygelėj nurodoma, kad iniciatoriai eksplicitiškai nenurodo, kaip jų siekiama lygybė turėtų būt pasiekta. Nors teoriškai būtų įmanoma pakelti take-away PVM tarifą iki 8% – šitokia priemonė gerokai pakeltų produktų kainas. Tai vėlgi ypač paliestų ekonomiškai silpniausius. Tad vienintelis realus šios tautos iniciatyvos įgyvendinimo būdas būtų PVM tarifo mažinimas restoranamas. Kam iš to pamažinimo atsiradusi nauda nusėstų į kišenę – svečiams, darbuojams ar savininkas – tai yra atviras klausimas.

“Jei restoranų verslas mokesčių sumažinimo sąlygotą naudą visa apimtim perduotų svečiams – vidutinio namų ūkio išlaidos per metus sumažėtų 195 frankais,” – dėstoma Referendumų knygelėj. Tačiau priklausomai nuo namų ūkio rūšies ir pajamų šis skaičius realybėj smarkiai svyruotų. “Atitinkamai, namų ūkiai su aukštom pajamom iš tokios mokesčių pakeitimo pasipelnytų gerokai labiau nei namų ūkiai su mažomis pajamomis.”

Restoranų apmokestinimas mažesniu PVM tarifu reikštų 750 milijonais frankų per metus sumažėjusias biudžeto pajamas. Senatvės draudimo fondas prarastų 75 milijonus frankų per metus, invalidumo draudimas – apie 40 milijonus frankų per metus. Čia dera primint, kad šių draudimų biudžetuose atsiradusioms “skylėms” kamšyt šveicarai iki 2017 m. yra laikinai pasikėlę bendrą PVM’o tarifą (daug kam užsieniuose iki šiol sunku tuo patikėt, bet šį sprendimą šveicarai yra priėmę ne bet kaip, o referendumu).

Tad vienintelis rimtas iniciatyvos įgyvendinimo variantas yra redukuoto PVM tarifo kėlimas nuo šiandieninių 2,5% iki 3,8%. “Įmonių tai administraciškai per daug neapkrautų ir toks pakeitimas būtų įmanomas nekeičiant federalinės Konstitucijos.” Čia vėlgi įdomu pastebėt, kad maksimalūs federalinių mokesčių tarifai Šveicarijoj yra įrašyti ne bet kur, o pačioj federalinėj Konstitucijoj (be abejo, irgi referendumu priimtoj).Turint galvoje, kad iniciatyvą priėmus toks reduktuoto PVM tarifo kėlimas būtų vienintelis jos įgyvendinimos būdas, tai reikštų, kad iniciatyvos sekmės prie balsadėžių atveju daugeliui vargingesnių namų ūkių ateitų laikai, atnešiantys didesnę mokestinę naštą nei šiandieninė.

Toliau Referendumų knygelėje pateikiamos konkrečios iliustracijos, kaip referendumo iniciatorių siūlomas mokestinės sistemos pakeitimas paveiktų namų ūkius su 70 000 frankų metinėm pajamom. Iš pateikimų iliustracijų tampa aišku, kad labiausiai neigiamai paveikti būtų namų ūkiai, susidenantys iš šeimų su dviem vaikais; mažiausiai ir net teigiamai paveikti būtų vienišių namų ūkiai.

Šiuos bendrus (“neutralius”) paaiškinimus seka dviejų puslapių apimties iniciatvyos tekstas su konkrečiom įstatymo formuluotėm, pereinamaiiais laikotarpais etc.

Inciatorių komiteto argumentams Referendumų knygelėje skiriamas vienas puslapis. Iniciatoriai itin piktinasi, kad restoranai apmokestinami trigubai aukštesniu PVM tarifu nei take-away sektorius. “Ši diskriminacija turi būt pagaliau nutraukta.” Kaip “aiškius privalumus”, kuriuos atneštų iniciatuvos priėmimas, iniciatoriai įvardija bendrus dalykus kaip “šimtus tūkstančių darbo ir praktikos vietų užtikrinimą restoranuose”, Šveicarijos kaip turistų traukos centro stiprinimą ir apsipirkimų užsieny mažinimą. Po šių privalumų išdėstymo seka atskirų konservatorių ir liberalų politikų pasisakymų citatos apie tai, kaip dabartinė sistema yra neteisinga, diskriminuojanti ir “baudžianti” svarbius ekonomikos sektorius. Pateikiamos nuorodos į iniciatorių svetaines, kur galim rasti daugiau informacijos.

Du Referendumų knygelės puslapiai skiriami Šveicarijos federalinės vyriausybės argumentacijai. Vyriausybė pabrėžia, kad tautos inciatyva perlenkia lazdą ir siekdama lygybės atims iš biudžeto didžiules pajamas ir apsunkins žmones su kuklesnėm pajamom. Be jau Referendumų knygelės įžanginėj daly išsakytų pastebėjimų pabrėžiami dabartinės diferencijuoto PVM tarifo sistemos privalumai. Maistas kaip būtina kasdienio vartojimo prekė turi būt apmokestinamas minimaliai, kad būtų prienamas visiems. Kitaip turi būt žiūrima į restoranų apmokestinimą, mat šie atlieka net vien tik maitinimo funkciją; čia šalia maisto tiekiamos kitos paslaugos kaip maisto pateikimas, stalų ir kėdžių suteikimas etc. Referendumų knygelėj pabrėžiama, kad vyriausybė abejoja, kad PVM tarifo sumažinimą verslininkai visa apimtim perleistų vartotojams. Manoma, kad jis bent dalim būtų panaudotas pelno maržai padidint. “Tad neaišku, kiek restoranų svečiai iš tokios tautos iniciatyvos priėmimo turėtų naudos.”

Kad kompensuot dėl iniciatyvos priėmimo biudžete susidarančias skyles vyriausybė turėtų kelt reduktuotą PVM’o tarifą nuo dabartinių 2,5% iki 3,8%. Tai pabrangintų dabar šiuo redukuotu PVM tarifu apmokestinamas kasdienio vartojimo prekes kaip maisto produktai, vaistai, knygos, laikraščiai, radijo ir TV abonementai. Realybėj įgyvendinus priimtą iniciatyvą šios prekės būtų apmokestinamos aukštesniu PVM tarifu nei šian.

Namų ūkių, kurie iš iniciatorių siūlomo PVM tarifų sistemos pasikeitimo gautų naudos, yra mažiau nei tokių, kurių padėtis dėl iniciatyvos priėmimo pablogėtų – iniciatyvą priėmus, šie turėtų mažiau pinigų disponavimui nei šiandien. Tai ypač liestu mažų pajamų namų ūkius, ypač susidedančius iš šeimų su vaikais. Iš kitos pusės: namų ūkiai su aukštom pajamom nebeturėtų mokėti tiek pat mokesčių kaip anksčiau ir jų padėtis pagerėtų.

“Dėl visų šių priežasčių Federalinė Vyriausybė ir Parlamentas rekomenduoja tautos iniciatyvą “Galas restoranų diskriminacijai PVM’o srity!” atmesti.”

II. Sveikatos draudimas ir konkurencija: “Už vieningą valstybinę sveikatos draudimo kasą.”

Ši tautos inciatyva reikalavo, kad privalomas pagrindinis sveikatos draudimas būtų pradėtas teikti vieningos valstybinės sveikatos draudimo kasos, o ne 61 privačių sveikatos draudimo kasų, šią paslaugą teikiančių šiandien. Tokia vieninga sveikatos draudimo kasa turėtų tarpkantonines ir kantonines agentūras, kurios turėtų kompetenciją kiekvienam kantonui nustatytinėti sveikatos draudimo premijas.

Referendumo iniciatyvą be kita ko paskatino kasmet neperstojamai ir gan žymiai didėjantys sveikatos draudimo kaštai. Draudimo premijos neretai kyla po maždaug 10% kasmet, tad rimtai paliečia gyventojų pinigines (draudimo įmokas kiekvienas šveicaras kas mėnesį moka pats). O šveicarai mėgsta balsuot dėl finansinių ir jų išlaidas liečiančių klausimų.

Referendumui pateiktas klausimas skambėjo taip:

“Ar Jūs noritėtumėte priimti tautos iniciatyvą ‘Už vieningą valstybinę sveikatos draudimo kasą’?”

Vyriausybė ir parlamentas rekomendavo šią iniciatyvą atmest. Pirmieji parlamento rūmai iniciatyvą atmetė 132:62 balsų dauguma (dviems parlamentarams susilaikius). Antrieji parlamento rūmai iniciatyvą atmetė 27:12 dauguma trims susilaikius.

Įžanginėje Referendumų knygelės dalyje trumpai primenami Šveicarijos privalomo pagrindinio sveikatos draudimo sistemos pagrindai: Pagal 1994 m. Federalinį Šveicarijos sveikatos draudimo įstatymą kiekviena Šveicarijos gyventoja ir gyventojas privalo draustis sveikatą. Šis draudimas dar vadinamas pagrindiniu privalomuoju sveikatos draudimu. Teisinė šios sistemos bazė sudėliota taip, kad kiekviena sveikatos draudimo kasa privalo sudaryt sutartį su kiekvienu norinčiu. Dabartinėj sveikatos draudimo sistemoj tokį pagrindinį privalomąjį sveikatos draudimą siūlo 61 privati sveikatos draudimo kasa. Šios kasos tarpusavy konkuruoja. Aptariama tautos iniciatyva siekia šią sistemą pakeisti įsteigiant vieningą valstybinę draudimo kasą federacijos mastu. Tokia vieninga sveikatos draudimo kasa turėtų kantonines ir tarpkantonines agentūras, kurios visų pirma turėtų kompetenciją nustatinėti premijas jų kuruojamai teritorijai (paprastai – kantonui) ir numatytų kaip atlyginamos medicinos paslaugos, ypač tokių kaip operacijos, vaistai, stacionarus gydymas ligoninėse. Tiek vyriausybė, tiek parlametas siūlo iniciatyvą atmest, nes “vienos sveikatos draudimo kasos sistemoje” apdraustieji daugiau nebeturėtų laisvo pasirinkimo tarp skirtingų kasų ir negalėtų vienos kasos keist į kitą. Cituojant Referendumų knygelę: “Dabartinė sistema su daug sveikatos draudimo kasų visgi iš principo yra pasiteisinusi praktikoje. Esminė šios sistemos pertvarka atneštų papildomoų netikrumų ir sunkiai nuspėjamų kaštų.”

Dabartinės sistemos ir tautos iniciatyvos pasiūlymo detalėms aptarti Referendumų knygelėje skiriami trys puslapiai. Pabrėžiama, kad nepriklausomai nuo pajamų ir turto kiekviena Šveicarijos gyventoja ar gyventojas turi gaut gerą aprūpinimą medicinos paslaugomis. Tam kiekvienas gyventojas turi sudaryt sveikatos draudimo sutartį, o sveikatos draudimo kompanijos (“kasos”), savo ruožtu privalo draust kiekvieną suinteresuotąjį ir tiekt įstatymo numatytų medicinos paslaugų finansavimą. Dešimtys rinkoje veikiančių sveikatos draudimo kasų siūlo skirtingos draudimo formas ir modelius kaip, pavyzdžiui, namų gydytojo arba “Sveikatos centro” (HMO), taip pat yra galiimybė rinktis aukštesnę frančizę ir manais už tai mokėt mažesnę sveikatos draudimo premiją. Čia ypač užsienio skaitytojams nuo savęs pridursiu, kad šioje privalomo sveikatos draudimo sistemoje kiekvienas gyventojas draudžiasi asmeniškai, asmeniškai moka kasmėnesnes sveikatos draudimo įmokas, asmeniškai gauna ir sąskaitas už suteiktas medicinos paslaugas. Sistema veikia konkurencijos principu: besidraudžiantieji gali laisvai rinktis tarp kasų ir jas įstatymo nustatyta tvarka keist. Dėl besidraudžainčiųjų judėjimo iš vienos kasos į kitą atsirandančio pelno draudimo kasos neturi teisės išsimokėt dividendų forma.

Referendumo inciatyva siekia šia sistemą keist į sistemą su viena nacionaline kasa, kuri teiktų visas privalomojo pagrindinio sveikatos draudimo paslaugas. Tokios naujos vieningos sveikatos draudimo kasos valdymo organuose turėtų būt atstovaujamą federacija, kantonai, draudžiamieji ir paslaugų tiekėjai (kaip gydytojos ir gydytojai, ligoninės). Iniciatyva nesiekia keist papildomo sveikatos draudimo sistemos. Pabrėžiama, kad įvedus tokią vieningą nacionalinę sveikatos draudimo kasą apdraustiej nebeturėtų laisvės rinktis ar pereit pas kitą sveikatos draudimo paslaugų tiekėją.

Referendumų knygelėje pabrėžiama, kad nors federacija, kantonai, draudžiamieji ir paslaugų tiekėjai yra svarbūs žaidėjai sveikatos apsaugos sistemoj ir pagal referendumo iniciatyvą turėtų būt atstovaujami naujoj vieningojoj sveikatos draudmo kasoj ir reguliuot jos strategiją, šie žaidėjai dažnai turi skirtingais interesus (pavyzdžiui, susidūrus su tokiu klausimu kaip kad ar tam tikra medicininė paslauga turėtų būt atlyginama iš draudmo kasų ir kiek ji turėtų kainuoti). Referendumo iniciatyva nesiūlo konkretaus sprendimo, kaip derėtų tvarkytis su tokiais interesų konfliktais.

Toliau Referendumų knygelėje komentuojama, kad nauja sistema sąlyginai mažai sumažintų sveikatos draudimo sistemos kaštus, nes jau dabar iš 100 sveikatos draudimo išleidžiamų frankų 95 keliauja įstatymo numatytoms privalomojo pagrindinio draudimo paslaugoms dengti; šių kaštų sistemos referendumo inciatorių siūlomas pakeitimas nepakeis. “Likę” 5 frankai išleidžiami sveikatos draudimo sistemos administravimo kaštams tokiems kaip personalas, reklama, komisiniai draudimo agentams. Manoma, kad kadangi naujoji draudimo kasa didžia dalim atliktų tas pačias funkcijas kaip dabartinės privačios (rinkt premijas, tikrint sąskaitas, apmokėt už medicinos paslaugas) priėmus iniciatyvą administraciniai sistemos kaštai didžia dalim liktų tokie patys.

Pabrėžiama, kad perėjimas nuo sveikatos draudmo sistemus su 61 kasa prie sistemos su vieninga draudmo kasa įneštų neaiškumo ir sukeltų sunkiai nuspėjamų kaštų: privačios kasos turėtų perkelti savo turtą vieningai kasai, kas sąlygotų teisinius procesus/bylinėjimusis. Šalia to privačios kasos turėtų tęst veiklą iki tol, kol nepriekaištingai pradės veikt naujoji vieninga kasa.

Aktualų klausimą, ar naujoji vieninga kasa inciiatyvos priėmimo atveju galėtų ir toliau siūlyt redukuotas premijas vaikams ir jaunimui iniciatyvą priėmus spręstų parlamentas, kuris turėtų pareigą sureguliuoti iniciatyvos įgyvendinimo detales. Tas pats galiotų ir tokiems klausimams kaip specialios draudimo rūšys, medicinos paslaugų teikimo modeliai ar draudimo premijų nuolaidos.

Užbaigiant bendrąjį Referendumo knygelės argumentarijų darkart pabrėžiama, kad dabartinė privalomojo sveikatos draudimo sistema – kad ir ne ideali – iš principo yra pasiteisinusi. Pažymima, kad kiekdama šalint esamus sistemos trūkumus vyriausybė jau ėmėsi priemonių ir startavo tokias reformas:

– Nuspręsta, kad erdvė nesveikai/nepageidaujamai konkurencijai tarp draudimo kasų dėl sveikų apdraustųjų su žema ligų rizika ir toliau bus siaurinama;
– Siekiant geriau kontroliuot sveiktos draudimo įmonių finansus ir taip didint skaidrumą bus stiprinama sveikatos draudimo sektoriaus priežiūra. Taip pat bus dedamos pastangos dar aiškaiu skirt pagrindinį privalomąjį sveikatos draudimą nuo papildomojo – tai daroma visų pirma siekant užtikrint jautrių sveikatos duomenų apie apdraustuosius apsaugą ir neperdavimą.

Įdomumo dėlei pateiksiu referendumo iniciatorių siūlytą centrinę Konstitucijos pakeitimo nuostatos formuluotę:

/ “Federalinė Konstitucija bus pakeista sekančiai: 

117 str. 3 (nauja) ir 4 (nauja) dalys

3. Socialus sveikatos draudimas užtikrinamas vieningos nacionalinės pagal viešąją teisę organizuotos įstaigos. Jos organai bus sudaryti iš federacijos, kantonų, apdraustųjų ir paslaugas teikiančiųjų atstovių ir atstovų. 

4. Nacionalinė įstaiga turi kantonines ir tarpkantonines agentūras. Šios nustato premijas, jas renka ir atlygina už paslaugas. Kiekvienam kontonui bus nustatoma vieninga premija; ji bus apskaičiuojama atsižvelgiant į socialaus sveikatos draudimo kaštus.” / 

Oficialiąją Referendumų knygelės dalį tradiciškai seka puslapis, skirtas referendumo iniciatyvinio komiteto argumentams. Šis puslapis užvadintas štai kaip: “Laikas stabdyt sprogstantį premijų augimą!”

Įdomumo dėlei viso originalo laisvą vertimą į lietuvių:

/ Pseudo-konkunrencija besidraudžiančiųjų sąskaita: Virš 60 sveikatos draudimo kasų šiandien Šveicarijoje organizuoja brangų, biurokratizuotą pseudo-konkuravimą. Siekdamos pelno jos mėgina nuo savęs nubaidyt “brangius atvejus/klientus”. Sergantiems ir seniems žmonėms  šios sveikatos draudimo kasų džiunglės reiškia paprastą dalyką: piktus spąstus ir nesąžiningus triukus.”

Privačios kasos švaisto draudimo premijų pinigus: metai iš metų privačios kasos iššvaisto virš 200 milijonų frankų reklamai siekdamos nuo konkurentų nusiviliot sveikus premijų mokėtojus. Tolesnės premijų pinigų sumos teka į politinį lobizmą ir referendumų/balsavimo kampanijas. Menedžeriai ir valdybų nariai tuo tarpu užsidirba didžiules sumas. Ši marketinginė beprotybė draudimo premijų mokėtojams reiškia vieną: vis aukštesnes premijas.”

Sustabdyt sprogstantį premijų augimą, užtikrint sveikatos užtikrinimą: Senatvės draudimas (“AHV”), taip pat nelaimingų atsitikimų draudimas (“Suva”) rodo, kad viešos draudimo įstaigos gali veikt pavyzdingai ir užtikrint, kad apdraustojo gerovė būtų iškelta į centrą. Tai turi prasmės ir sveikatos draudimo atveju: su viešą sveikatos draudimo kasa mes galėsime kontroliuoti kaštus ir užtikrintsim gerą apsirūpinimą pagrindinėm sveikatos paslaugom. Varginantis kasmetis draudimo premijų lyginimas taps nebereikalingas.

/ “Aš pavargau nuo vis didėjančio popierizmo ir draudimo kasų triukų – aš noriu rūpintis savo pacientais. Aš sakau TAIP viešajai sveikatos draudimo kasai.” – Dr. med. René Haldemann, ilgametis namų daktaras  /

Kas nutiks su nuolaidom ir papildomais draudimais?
Viešoji draudimo kasa perims pagrindinį sveikatos draudimą. Žemesns premijos vaikams, frančizių nuolaidos ir namų daktarų modeliai liks nepakitę. Papildomų draudimų srity niekas nepasikeis.

Daugiau informacijos: www.oeffentliche-krankenkasse.ch” / 

Taip pat tradiciškai Referendumų knygelėj keli puslapiai skiriami ir vyriausybės argumentams, kuriuose pirma koncentruota forma pateikiama vyriausybės pozicija:

– pagrindinis privalomas sveikatos draudimas dabar tiekiamas 61 tarpusavy konkuruojančių draudimo kasų
– vyriausybė nori išsaugoti šią sistemą, nes ji suteikia apdraustiesiems pasirinkimo tarp skirtingų kasų laisvę ir iš principo yra pasiteisinusi praktikoje
– perėjimas prie vieningos viešos kasos atneštų netikrumų ir sunkiai prognozuojamų sistemos pakeitimo kaštų
– siekiant šalinti dabartinės sistemos trūkumus vyriausybė ir parlamentas jau startavo tam reikalingas reformas.

Šį koncetruotą vyriausybės pozicijos išdėstymą seka tokia eilutė: “Vyriausybės atmeta iniciatyvą ypač dėl sekančių priežasčių: …” Toliau dėstomi ir detaliau argumentuojami atkiri vyriausybės pozicijos punktai/pozicijos, vėlgi tradiciškai šveicariškai dėstomi pagal raktažodžius. Trumpai perteiksių jų turinį:

– “Išlaikyti pasitvirtinusią sistemą.” Čia darkart trumpai, bet pakankamai detaliai išdėstomi ir aiškinami centriniai dabartinės privalomo sveikatos draudimo sistemos funkcionavimo principai. Pabrėžaima, kad dabartinė privalomo sveikatos draudimo sistema yra “kertinis mūsų sveikatos apsaugos sistemos pasiekimas”. Ši sistema garantuoja, kad visos Šveicarijos gyventojos ir gyventojai gauna geras medicinos paslaugas. Konkurencija sveikatos draudimo paslaugų rinkoj skatina sveikatos draudimo kasas teikt apdraustiesiems geras paslaugas, vystyt inovatyvius medicinos paslaugų draudimo ir teikimo modelius, kruopščiai konktroliuot gydymo kaštus ir siūlyt kiek įmanoma žemas draudimo premijas.

– “Tikslingai gerinti [dabartinę sistemą].” Čia pabrėžiamas vyriausybės siekis, kad konkurencija tarp draudimo kasų visų primą vyktų ten, kur to nori įstatymo leidėjas, o būtent pasiūlos ir paslaugų kokybės gerinimo srity. Šiam siekiui įgyvendini vyriausybė yra iniciavusi konkrečius pagerinimus sveikatos draudimo sistemoje: 2014 m. parlamentas priėmė įstatymo pakeitimus siekiant sumažint paskatas draudimo kasų vykdomai gerų rizikų (sveikų žmonių su maža tikimybe susirgt) “medžioklei”. Šalia to bus stiprinama draudimo kasų priežiūra ir užtikrinamas aiškus pagrindinio draudimo atskyrimas nuo papildomojo.

– “Stabdyti sveikatos kaštų augimą.” “Iniciatyva siekia radikaliai pakeist mūsų draudimo kasų sistemą. Ji žada žymias kaštų santaupas. Tačiau vyriausybė vertina sutaupymo potencialą kaip mažą.” Vyriausybė ir parlamentas jau yra priėmę priemones siekiant mažint kylančias kainas sveikatos sistemoje: jau dabar yra pavykę pasiekti kasmetinio medikamentų kainų sumažinimo šimtais milijonų frankų. Nuo 2013 m. kantonai, esant reikalui, gali reguliuoti gydytojų praktikų kiekį ir taip daryt poveikį paslaugų kaštams. Paraleliai vyriausybė ir kantonai siekia gerint gydytojų rengimą/jų darbos sąlygas ir kooperaciją tarp skirtingų specialistų. Šalia to planuojamas “Kokybės centro” įsteigimas, kuris sieks užtikrint, kad medicinos paslaugos monitoringą per jų efektyvumo ir ekononmiškumo prizmę.

– “Pasikeitimas atneštų didelių minusų.” Vyriausybė yra tikra, kad perėjimas nuo pasitvirtinusios sistemos su daug draudimo kasų prie vienos kasos būtų susijęs su dideliais minusais. Perėjimas prie naujos ir nepatikrintos sistemos pereinamuoju laiktarpiu atneštų netikrumo ir papildomų kaštų. Šalia to sveikatos draudimo kasoms dingtų paskata spaudžiant konkurencijai vystyt inovatyvius modelius. Ir galų gale tautos iniciatyvos priėmimo atveju apdraustieji nebegalėtų keisti savo sveikatos draudimo kasos tuo atveju, jei būtų nepatenkinti jos paslaugom ar draudimo premijų dydžiu.

“Dėl visų šių priežasčių vyriausybė ir parlamentas rekomenduoja iniciatyvą ‘Už viešą draudimo kasą’ atmesti.”

* * *

Paskutinis Referendumų knygelės puslapis iš esmės yra 1-peidžeris, skirtas vyriausybės ir parlamento rekomendacijom kaip balsuot ir techninėm detalėm kaip kad nurodymu, kad Referendumų knygelės gali būt gražinamos bendruomenių gyventojų kontrolės skyriams. Šis paskutinis puslapis atrodo ir skamba taip:

/ Patarimas balso teisę turintiesiems

Vyriausybė ir parlamentas pataria balso teisę turintiesiems 2014 m. rugsėjo 28 d. balsuoti sekančiai: 

– “Ne” tautos iniciatyvai “Galas restoranų diskriminacijai PVM’o srity!”
– “Ne” tautos iniciatyvai “Už vieningą valstybinę sveikatos draudimo kasą.”

Redakcijos pabaiga 2014 birželio 25 d.

Daugiau informacijos:
www.admin.ch
www.parlament.ch
www.ch.ch

Išleista Federalinės kanceliarijos. /

09. Šveicariški referendumai: gydytojos, pedofilai, algos, naikintuvai

Gegužės 18-ąją Šveicarijoj vėl virė referendumai. Vėluoju trumpai paraportuot. Vėlgi apsiriboju tik federaliniais, nors šalis tradiciškai skendo ir ne mažiau įdomiuose ir svarbiuose kantoniniuose, miestų ir bendruomeniniuose.

I. Referendumų temos

1. Federalinis 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimas dėl basic medicininių paslaugų prieinamumo (tiesioginis kontrprojektas atsiimtai tautos iniciatyvai “’Taip’ namų/šeimos gydytojų medicinai”).

2. Tautos 2011 m. balandžio 20 d. iniciatyva “’Ne’ pedofilų teisei dirbti su vaikais.”

3. Tautos 2012 m. sausio 23 d. iniciatyva “Už padorių algų apsaugą (Minimalios algos iniciatyva).”

4. 2013 m. rugsėjo 27 d. Federalinis įstatymas dėl fondo kariniams naikintuvams “Gripen” įsigyt.

II. Rezultatai trumpai

1. “Taip” – 88%; “Ne” – 12%. Aktyvumas: 53,9%. Didžiausias palaikymas (virš 90%): Neušatelio, Ženevos, Vo ir Fribūro kantonuose. Didžiausias pasipriešinimas (19%) – Švico kantone.

2. “Taip” – 63,5%; “Ne” – 36,5%. Aktyvumas: 54,9%. Didžiausias palaikymas (83%) – Tičino kantone. Didžiausias pasipriešinimas (virš 40%) – abejuose Apencelio kantonuose, Bazelio mieste, Berno, Ciuricho ir Liucernos kantonuose.

3. “Taip” – 23,7%; “Ne” – 76,3%. Aktyvumas: 55,5%. Didžiausias palaikymas – Bazelio mieste, Tičino, Ženevos ir Juros kantonuose (tarp 30-40%), taip pat Ciuricho ir Berno kantonuose (tarp 20-25%). Didžiausias pasipriešinimas Apencelio Inerodeno, Švico, Nidvaldeno ir Obvaldeno kantonuose (85-90%).

4. “Taip” – 46,6%; “Ne” – 53,4%. Aktyvumas: 55,3%. Didžiausias palaikymas Nidvaldeno, Obvaldeno, Uri, Švico, Apencelio Inerdodeno kantonuose (60-70%). Didžiausias pasipriešinimas: Juros, Neušatelio, Ženevos, Bazelio miesto, Valiso ir Vo kantonuose (60-75%).

III. Detalės

Aptardamas detales, kaip įprasta, pasitelksiu taip vadinamoj “Referendumų knygelėje”, kurią kiekvienas balsuotojas prieš referendumų seriją gauna paštu, pateikta medžiaga. Citatos ir santrumpos apačioje – iš ten. Knygelės apimtis šįkart – 47 puslapiai įprastai rimto, visiems suprantama kalba surašyto teksto ir argumentų.

1. Šeimos gydytojų algos

Ką daro šveicarės ir šveicarai, kai jų žibančioj medicininių paslaugų sistemoj pradėda ryškėt trendas, kad svarbi šio sistemos sritis – namų / šeimos medicina – dėl sustabarėjusių, pasenusių jos praktikavimo struktūrų ir nepakankamų algų pradeda atrodyt nepakankamai patraukli jaunoms gydytojoms ir gydytojams? Atspėjot: renka parašus referendumui. Ir surinko. Pasiūlė keist federalinę konstituciją, kad pabrėžt profesijos (konstitucinę!) reikšmę visuomenei. Profesijos patrauklumui svarbūs du dalykai: pirma, galimybė turėt lanksčias darbo valandas/galimybę dirbt part-time ir, antra: didesnės algos. Paprasti dalykai, bet jų nesutvarkius long-term šiai res public’ai svarbiai sričiai gresia nesaldūs laikai. Su tokia situacija susidurę šveicarai nesėdi rankų sudėję, o veikia. Veikia “bottom-up.” Parlamentas ir vyriausybė šį “iš apačių” duotą signalą suprato, problemą pripažino. Ką darė? Viešai padėkojo referendumo iniciatoriams, nurodė porą sisteminių referendumo iniciatyvos trūkumų (ji, vyriausybės nuomone, per siauria, t.y. nepankankamai radikali! Būna ir taip …) ir pasišovė juos pati ištaisyt. Kaip tai daroma demokratijoj? Pateikiant tautos teismui (t.y. federaliniam referendumui) kontrprojektą, perimantį centrines originalios iniciatyvos idėjas ir jas patobulinantį, net įpinantį jį į jau esamas vyriausybės strategijas kaip “Sveikata 2020” ir ruošiamą masterplaną namų / šeimos medicinos srityje. Katram pritart piliečiams praktiškai vienbalsiai rekomenduoja tiek parlamentas, tiek vyriausybė. Katras toks geras ir taip gerai adresuoja iniciatyvos iškeltas problemas, kad originalaus referendumo iniciatoriai savo iniciatyvą (!) atsiima (tad turim ne dvi priešpriešinių monologų užsikimšus ausis serijas, o tikra dialogą). Ir federaliniam referendume balsuojama tik dėl kontrprojekto. Balsuojama į referendumo iniciatorių idėjos ir jaunųjų gydytojų naudą. 88% “Taip”. Išvados? Vyriausybė problemą buvo pramiegojus, bet spėjo užsikabint už iniciatyvos traukinio ir, su prioritetus ir temas tvarkiančia pagalba “iš apačių”, susitvarkyt. (Kaip pamatysim iš sekančio referendumo – pramiegojus taip susitvarkyt pavyksta anaiptol ne visad.)

Referendumui pateiktas įstatymo projekto tekstas skamba taip:

/ I.
Federalinė konstitucija bus pakeista sekančiai:

117a str. (naujas) Aprūpinimas basic medicinos paslaugom

1 Federacija ir kantonai savo kompetencijų ribose rūpinasi, kad būtų teikiamos pakankamos, visiems prieinamos, aukštos kokybės basic medicinos paslaugos. Jie pripažįsta ir skatina/remia namų/šeimos mediciną kaip kertinės svarbos aprūpinimo basic medicinos paslaugomis sistemos dalį.

2 Federacija leidžia įstatymus dėl:
a. Basic medicinos paslaugų teikimą užtikrinančių profesijų išsilavinimo ir tobulinimosi, taip pat dėl reikalavimų norintiems šiomis profesijomis užsiimti;
b. padoraus atlyginimo už teikiamas namų / šeimos medicinos paslaugas.

II.

Šis kontrprojektas bus pateiktas tautos ir kantonų referendumui. Jei tautos iniciatyva “Taip namų / šeimos gydytojų medicinai” nebus atsiimta, jis bus – pagal Federalinės konstitucijos 139b  str. numatytą procesą – kartu su šia iniciatyva pateiktas tautos ir kantonų referendumui. /

2. Pedofilai ir vaikai

Jei medicinos klausimais vyriausybė ir parlementas spėjo “pagaut” bottom-up iniciatyvą ir paverst ją sava, antruoju šios referendumų serijos klausimu – dėl draudimo pedofilams dirbti su vaikais – valdžioms sekės gerokai sunkiau. Nors stengtasi visom jėgom.

Kaip ir kitose šalyse, taip ir Šveicarijoj visuomenė paskutiniu metu buvo krečiama skandalų, susijusių su piktnaudžiavimu vaikais ir globos reikalaujančiais asmenim. Ypač tais atvejais, kai nusikaltimai šioje srityse buvo to paties asmens padaromi dar kartą, buvo keliamas klausimas, kaip tai įmanoma, konkrečiau: kaip galim buvo leist tokiems asmenims apskritai dirbt su vaikais ir globos reikalaujančiais asmenimis? Rererendumo iniciatyva būtent ir siekė užkirst kelią tokiems nusikalstamos veiklos pasikartojimas: asmenys, kartą nuteisti už seksualinius nusikaltimus prieš vaiką ar priklausomą asmenį, turi prarast teisę profesiškai ar visuomeniniais pagrindais dirbt su mažamečiais ar priklausomais asmenim.

Referendumų knygelėj vyriausybė nuo pat pradžių skuba pabrėžt, kad ji taip pat siekia apsaugot visuomenę nuo recidivystų šioje srityje ir dar prieš referendumo iniciatyvos pateikimą emėsi konkrečių darbų šiam fronte: pateikė Baudžiamojo kodekso pakeitimų paketą. Šiuo vyriausybės pateiktu projektu plečiamas užsiimti profesija draudimas, kuris sunkiausių nusikaltimų atveju gali siekt ir visą gyvenimą. Taip pat teismas galėtų apskritai uždrausti kontaktus su vaikais, net ir šeimos ir privačioj sferoj. Parlamentas 2013 m. gruodį šiems vyriausybės siūlytiems teisės sistemos pakeitimams pritarė, tad, anot vyriausybės, “tautos iniciatyva tampa nebereikalinga.” … “Ji taip pat prieštarauja proporcingumo principui.” Dėl to vyriausybė siūlo iniciatyvą atmest. Įdomus aspektas: parlamentas įprastos balsavimo referendume rekomendacijos nepateikė.

Referendumų knygelėj vyriausybė pabrėžia, kad nors dabartinė baudžiamoji teisė savo arsenale turi draudimą užsiimt profesija kaip sankciją, visgi šiam draudimui nustatytos griežtos ribos. Laiko prasme jis turi apsiribot penkeriais metais ir gali būt paskirtas tik jei nusikaltėlis nusikaltimą atliko užsiimdamas profesija ir egzistuoja rizika, kad jis savo profesija vėl piktnaudžiaus tam, kad daryt tolesnius nusikaltimus. Dabartinė teisė neleido visais atvejais uždraust užsiimt veikla asociacijose ir laisvalaikio organizacijos visuomeniniais pagrindais, net jei tai turėtų prasmės. Pavyzdžiui, futbolo treneris, padaręs seksualinį nusikaltimą prieš žaidėją, gali tam tikrom sąlygom ir toliau užsiimt buvusia veikla ir pakartot nusikaltimą. “Tai turi būt pakeista.” Tačiau, toliau argumentuoja vyriausybė Referendumų knygelėj, iniciatyva reikalauja, kad seksualinis nusikaltėlis visais atvejais prarastų teisę dirbt su vaikais ar priklausomais visam gyvenimui. Vyriausybės nuomonė, iniciatyvos koncentravimasis tik ties seksualiniais nusikaltimais yra nepakankamas – būtina apimt ir kitus nusikaltimus prieš vaikus. Iniciatyva taip pat koncentruojas tik ties profesiinės ir visuomeninės veiklos draudimu, neapsaugo vaikų šeimos ir privačiam rate. O tai svarbu, nes: “Nusikaltėlis dažnai yra tėvas, dėdė, kaimynas.” Referendumo iniciatyvą referendumo metu atmetus, priimtos Baudžiamojo kodekso normos galėtų įsigaliot anksčiau, be papildomų procesų. Dėl to, kad iniciatyvos siūloma vieninga viso gyvenimo bausmė visiems seksualiniams nusikaltėliams prieštarauja konstituciniam proporcingumo principui, parlamentas svarstė įvairius kontriniciatyvų variantus, bet vieningo kontrreferendumo projekto priimt nepajėgė. Paskutiniam balsavime vieni parlamento rūmai pritarė referendumo iniciatyvai, kiti ją atmetė. Dėl šio nevieningumo parlamentas neteikia tradicinės balsavimo rekomendacijos. Prie šių paaiškinimų Referendumų knygelė pridėtas visas lapas, pristatantis vyriausybės pateiktus Baudžiamojo kodekso pakeitimus, kuriems jau pritarė parlamentas.

Iniciatorių siūlytas konstitucijos pakeitimas skamba taip:

/ 123c str. (naujas) Priemonės po seksualinių deliktų prieš vaikus arba pasipriešinti nepajėgius ar neveiksnius asmenis

Asmenys, kurie buvo nuteisti už vaiko ar priklausomo asmens seksualinio neliečiamumo pažeidimą, galutinai praranda teisę užsiimti profesine ar visuomenine veikla su mažamečiais ar priklausomais asmenimis. /

Referendumų knygelėj tradiciškai po lapą skiriama abiejų pusių argumentams.

Atskirame Referendumų knygelės lape, skirtame referendumo iniciatorių komiteto argumentams, ypač pabrėžiama, kad daug pedofilų šiuos nusikaltimus įvykdo ne po vieną kartą, yra recidyvistai. Būtent dėl šios priežasties iniciatyva tokia svarbi. Draudimams tokiems žmonėms dirbt su vaikais yra vienintelis būdas pasiekt, kad šie žmonės daugiau nebedirbtų mokyklose, neįgaliųjų organizacijose, sporto sąjungose. Iniciatoriai pabrėžia, kad nemato priežasčių, kodėl bausmę atlikęs seksualinis nusikaltėlis vėl turėtų įgyt teisę dirbt darbą su vaikais ir jo metu kontaktuot su potencialiom aukom. Iniciatoriai paliečia ir parlamento priimtą įstatymą šioj srity. Šis, jų vertinimu, nepakankamas, nes nors numato automatišką dešimties metų draudimo užsiimt profesija bausmę, ši galioja tik paskyrus didesnę nei šešių mėnesių bausmę. Numatyti profesijos draudimai neapimtų daug pedofilų, o kiti po dešimties metų vėl galėtų dirbt su vaikais ar nepilnamečiais. “Todėl iniciatyva reikalinga: turi galiot principas, kad kartą nuteistasis visą gyvenimą nebegalėtų dirbti su vaikais ar priklausomais asmenim. Taip bus galim išvengt tolimesnių nusikaltimų ir sumažint aukų skaičių.” Iniciatoriai atmeta ir priekaištą, kad iniciatyva apims ir taip vadinamas “Jugendlieben” (meilės santykius tarp jaunimo) ir pabrėžia, kad tokie atvejai turėtų būt atskirai sureguliuoti iniciatyvą įgyvendinančiame įstatyme. “Iniciatyva yra svarbi siekiant apsaugot mūsų vaikus nuo pedofilų. Vaikų interesai turi turėt prioritetą prieš nuteistų nusikaltėlių interesus.” Argumentarijaus pabaigoje pateikiama nuoroda į iniciatorių svetainę internete.

Atskiri keli lapai skirti ir vyriausybės argumentams “prieš” išdėstyt. Dalis jų, kaip ir iniciatorių atveju, jau referendumo inciatyvai skirtoje Referendumų knygelės įžangoje. Vyriausybė itin stengiasi akcentuot, kad siekia to paties tikslo kaip inciatoriai, ir – nepaisant pilno supratimo dėl tikslo svarbos – pačios iniciatyvos paremt negali, nes ši prieštarauja centrinėms “mūsų teisinės valstybės vertybėms” ir svarbiam teisinės valstybės principui – proporcingumui. Iniciatorių reikalaujamas automatizmas teismams taikant bausmę nepriimtinas ir vestų prie atvejų, kur, pavyzdžiui, dvideštimtmetis turėtų būt nubaustas draudimu visą gyvenimą dirbt sporto draugijoj kaip jaunimo treneris, nes palaikė meilės santykius su šešiolikmete. Vyriausybė yra tikra, kad tokį atvejį reiktų traktuot kitaip nei seksualinį piktnaudžiavimą vaikais mokytojo atveju. Iniciatorių reikalaujama automatinė viso gyvenimo bausmė stato vyriausybę, parlamentą ir teismus prieš sudėtingą dilemą. Siekdamas jos išvengt kabinetas siūlo iniciatyvą atmest. Tuo pačiu pabrėžia, kad su nusikaltėliais privalu elgtis konsekventiškai ir griežtai. Šiuo tikslu inicijuotas atitinkamas įstatymas, kurio esmę jau sutraukiau aukščiau. Įstatymas priimtas pernai metų gruodį ir nepritarus rerendumui galėtų įsigaliot kitų metų pradžioj. “Todėl iniciatyva yra nebereikalinga.” “Parlamentas nepriėmė rekomendacijos kaip balsuot. Vyriausybė siūlo iniciatyvą atmest.”

3. Minimali federalinė alga

Šveicarai nebūtų šveicarai, jei kas keletą metų nesirinktų referendumu pasvarstyt, ar ne laikas įvest vieningą minimalią algą federaliniu mastu. Decentralistinėj savi-valdžioj Šveicarijos ekonomikoj tai itin įdomi ir subtilybių kupina tema. “Ar Jūs norite priimti tautos iniciatyvą ‘Už padorias algas (Minimalios algos iniciatyva)’” – taip skambėjo referendumo klausimas šįkart. Tiek vyriausybė, tiek parlamentas ją siūlė atmest. Referendumų knygelėj pateikti ir balsavusių “už” ir “prieš” parlamentarų skaičiai abejuose rūmuose.

Trumpai dėstant iniciatyvos esmę Referendumų knygelėj pabrėžiama, kad Šveicarija garsėja gerom algom. “Algos mūsų šalyje suderamos arba socialinių partnerių atskiroms industrijoms ar firmom arba nustatomos individualiais susitarimais tarp firmų ir darbuotojų. Valstybė sąmoningai vengia tiesiogiai kištis į šiuos algų formavimosi procesus; tačiau ji kryptingai kovoja su piktnaudžiavimo algų srityje.” Pabrėždama, kad ir Šveicarijoj yra darbų su santykinai mažom algom, vyriausybė pažymi, kad iniciatyvos minimalios keturių tūkstančių frankų algos reikalavimas paliestų apie devynis procentus darbo vietų, t.y. apie 330’000 darbuotojų. Iniciatyva siekiama kovot prieš skurdą ir algų dempingą.

Vyriausybė ir parlamentas vėlgi pabrėžia, kad nors iniciatyvos tikslus remia, yra priversti ją pačią atmest, nes laiko jos siūlomas priemonės (įstatyminį vieningos federalinės minimalios algos nustatymą) netinkamom remt asmenims su mažom algom.  Pabrėžiama, kad yra pavojus, jog tokios darbo vietos minimalią algą įvedus apskritai išnyktų. Tuo būtų pabloginta padėtis tiems, kuriems norima padėt. Vyriausybė ir parlamentas įsitikinę, kad asmenims su mažom algom naudingiau turėt darbo vietą su mažesne alga ir būt tuo pat metu remiamems mokestinėm ir socialinėm-politinėm priemonėm.

Atskiras lapas skiriamas pagrindinėms sąvokoms kaip “socialiniai partneriai”, “visaindustrinė darbo sutartis”, “apsauginės priemonės” paprasta kalba paaiškint. Socialiniais partneriais Šveicarijoj visų pirma laikomos darbuotojų asociacijos (t.y. profsąjungos) ir darbdavių sąjungos. Visaindustrine sutartim laikomas susitarimas, kuriuo darbdaviai ar jų sąjungos iš vienos pusės ir darbuotojų sąjungos iš kitos, sutaria firmos ar industrijos lygiu dėl tokių sąlygų kaip atostogos, darbo laikas, minimali alga, atleidimo terminai, darbuotojų lavinimas. Pagal oficialią Šveicarijos statistiką, tokių sutarčių šalyje yra apie 600. Jos reguliuoja darbo sąlygas apie pusantro milijono darbuotojų. Tokį susitarimą federacija arba kantonas gali nuspręst deklaruot visiems privalomu – tokiu atveju jo sąlygos pradeda galiot ir firmoms arba darbuotojams, kurie nėra prie sutarties prisijungę. Apsauginės priemonės yra priemonės, Šveicarijoj priimtos pasirašius sutartis dėl laisvo asmenų judėjimo su Europos Sąjunga 2004 metais. Šios sutartys saugo tiek Šveicarijos firmas, tiek jų darbuotojus nuo algu dempingo ir numato sankcijas už nustatytų taisyklių pažeidimus. Industrijose be visaindustrinių sutarčių piktnaudžiavimo atvejais federacija ir katonai gali nustatyt laikinas minimalias algas. Nuo 2004 m. apsauginės priemonės nekart stiprintos, taip pat plėstas jų galiojimo laukas.

Detaliai pristatant iniciatyvos idėjas pabrėžiama, kad iniciaturių siekiama alga – 4’000 franktų per mėnesį, t.y. 22 frankai per valandą. Tokio dydžio minimali alga turėtų galiot visoj šaly, nepriklausomai nuo industrijos. Profesinį apmokymą einantiems darbuotojams (“praktikantams”) ir specialiai saugomom darbo vietom gali būt numatytos išimtys. Kantonai galėtų nustatyt aukštesnes minimalias algas. Toliau Referendumų knygelėj smulkiai, bet suprantama ir paprasta kalba dėstomi dabartinės darbo rinkos funkcionavimo principai ir institucijos, pabrėžiama, kad būtų ypač paliestos darbo vietos prekyboj, viešbučiuose, restoranuose, valymo įmonėse, žemės ūky, taip pat personalinių paslaugų srity (kirpėjai, kosmetikai, skalbyklos ar cheminės valyklos). Smulkiose ir vidutinėse įmonėse žemesės nei 22 frankų per valandą algos yra labiau paplitusios nei didelėse. Iniciatyva itin paliestų italakalbį Tičino kantoną ir labiau agrarinius regionus nei miestietiškus centrus, kuriuose algos tradiciškai aukštesnės. Skirtingai iniciatyva paliestų ir įvarias socialinės grupes. Ypač ji paliestų moteris, mažiau kvalifikuotus asmenis ir jaunimą, nes šie santykiniai dažniau uždirba mažiau nei 22 frankus per valandą. Pabrėžiama, kad mažos algos dažnai yra laikinas fenomenas profesinės veiklos pradžioje. Įgijus patirties alga paprastai pakyla virš šios ribos. Taip pat pažyma, kad maža alga nereiškia, kad asmuo skursta. Pabrėžiama, kad mažai uždirbatys namų ūkiai remiami mažinant sveikatos draudimo premijas, remiant vaikų priežiūrą. Tik apie 13 procentų mažai uždirbančių asmenų yra laikomi gyvenancčiais skurdžiam namų ūky.

“Yra sunku su tikrumu įvertint, kokios būtų valstybinės minimalios algos pasekmės darbo rinkai.” Negatyvios pasekmės yra galimos, toliau rašo vyriausybė Referendumų knygelėj. Čia viską lemia dydis – kuo didesnė, tuo rimtesnės potencialios negatyvios pasekmės. Iniciatorių reikalaujama alga tarptautiškai žiūrint yra labai aukšta. Ji padarytų mažiau kvalifikuotų asmenų įdarbinimą brangiu ir rizikuotų, kad tokios darbo vietos bus sunaikintos.

Pabrėžiama, kad Šveicarijoj šiandien darbo rinka kartu su mokesčių ir socialine politika rūpinasi ir pasiekia, kad turto padalijimas yra pakankamai harmninigas lyginant tarptautiniu mastu. Per socialines nuolaidas, progresinius pajamų mokesčius yra užtikrinama, kad gerai uždirbantys “neproporcingai daug prisideda prie mokestinių šalies pajamų” ir taip užtikrina nuolaidas žmonėms su mažom pajamom. Šalia to mažai uždirbantiems siūlomos svarbios socialinės priemonės jiems paremt.

Techniškai įdomus aspektas: konstitucijos pakeitimą išdėstantis Federalinis nutarimas antram ir paskutiniam savo straipsny pateikia tokį tekstą: “Jungtinis parlamentas pataria tautai ir kantonams iniciatyvą atmest.”

Tradiciškai Referendumo knygelėj po maždaug lapą skiriama abiejų pusių stipriausiems argumentams išdėstyt ir nuorodoms ir iniciatorių svetaines internete ir Feisbuke. Iniciatoriai savo lapą užvadinę “Stipri šalis. Padorios algos.” Be jau paminėtų aspektų jame pabrėžiama, kad iniciatyva svarbi daugeliui profesijų, tarp jų avalynės pardavėjams, stiuardesėm ir sodininkams. Akcentuojama, kad tai visgi visų pirma patyrę darbuotojai, daugiau moterys nei vyrai. Pabrėžiama, kad algų pakėlimas leistų mažiau paramos skirt per mokesčius, o žmonės turėdami daugiau pinigų daugiau pirktų, kas skatintų naujų darbo vietų kūrimąsi.

Vyriausybė savo argumentams, didele dalim jau išsakytiems pradžioj, skiria apie kelis lapus. Kaip ir pirmam lape, argumentarijus užbaigiamas rekomendacija: “Dėl visų šių priežasčių vyriausybė ir parlamentas rekomenduoja tautos iniciatyvą ‘Už padorių algų apsaugą (Minimalios algos iniciatyva)’ atmest”.

4. Naikintuvai kariuomenei

Jei kas būtumėt manęs, kad švecarai savo legendinei kariuomenei ginkluotę, įskaitant naikintuvus, perka be referendumų, tai ketvirtasis šios gegužės federalinis referendumas itin sudomins. Tema: Gripen tipo naikintuvų pirkimas Šveicarijos federalinei kariuomenei.  Dėl parlamento priimto įstatymo fondui naikintuvams įsigyt įsteigt tauta sušaukė referendumą (referendumą čia sušaukt galima dėl kiekvieno parlamento priimto naujo įstatymo). Referendumo klausimas skamba taip: “Ar Jūs norite priimti Federalinį 2013 m. rugsėjo 27 d. įstatymą dėl fondo Gripen kariniams naikintuvams įsigyt (Gripen Fondo įstatymas)?” Tiek parlamentas, tiek vyriausybė rekomenduoja referendume balsuot “Taip.”

Planas įsigyt naujų naikintuvų skirtas atnaujinti Šveicarijos oro pajėgų arsenalą, kurio dalis – pasenus, rašoma Referendumų knygelėj. 54 F-5 Tiger modelio lėktuvai Šveicarijai tarnauja virš 30 metų ir praktiškai nebepajėgus adekvačiai atlikt savo funkcijos – garantuot oro erdvės saugumą. Jie 2016 m. turėtų būt dekomisionuoti ir turėtų būt pakeisti 22 naujais Gripen tipo naikintuvais. Projekto finansavimui parlamentas sukūrė specialų fondą, kurio tikslas projektą kainą (3,126 milijardo frankų) kuo tolygiau paskirstyt per vienuoliką metų. Gripen lėktyvai bus įsigyti tik jei šis įstatymas bus priimtas. Jį atmetus vyriausybė ir parlamentas spręs, kaip išleist šiuos nepanaudotus pinigus. Kaip minėta, prieš šį įstatymą sušauktas referendumas. Jo iniciatoriai tvirtina, kad naujų lėktuvų įsigijimas nebūtinas ir per brangus malonumas, užsakomas lėktuvmo modelis realybėj dar neegzistuoja. Vyriausybė ir parlamentas laikosi priešingos nuomonės. Esamų 32 F/A-18 šalies apsaugai neužteks. Gripenų įsigijimas yra finansiškai atsakingas, svarstytos alternatyvos buvo brangesnės. Pakeitus 54 senus lėktuvus 22 naujais, oro pajėgos taps mažesnės ir efektyvesnės.

Keliuose lapuose vyriausybė išsamiai ir su detalėm aiškina planuojamo pirkinio privalumus ir būtinumą. Pažymėta, kad 60 tokio tipo naikintuvų sau užsakė Švedijos valstybė, 36 svarsto įsigyt ir Brazilija. Referendumo knygelė be kita ko pabrėžia tokį įdomų dalyką, kad vyriausybei pavyko išsiderėti, jog Gripen gamintojas šio projekto metu duos užsakymų Šveicarijos įmonėms už 2,5 milijardų frankų (toks, sakyčiau, dėmesio vertas šveicariško pragmatizmo kampas).

Tradiciniam referendumo iniciatorių lape pasisako net dviejų iniciatyvinių komitetų – “Liberalaus referendumo komiteto ‘Ne Gripenams’” ir “Referendumo komiteto ‘Ne naikintuvų milijardams’” – prieš Gripen’ų įsigijimą atstovai. Šalia vardų ir nuotraukų, trumpai išdėstyti esminiai argumentai “Prieš”: akcentuojama, kad nei finansiškai, nei saugumo prasme įsigijimas neturi prasmės, lėktuvai yra brangūs ir “popieriniai” (t.y. kol kas egzistuojantys tik planuose). Laikas įsigijimui netinkamas – pirma turėtų būt naujai apibrėžta kariuomenės paskirtis ir oro pajėgų vaidmuo joje. Abu priešininkų komitetai sako, kad milijardus geriau leist švietimui ir inivacijoms. Nepraleidžiama progos pasipiktint, kad tuo tarpu kai mokyklose šiuo metu vykdomos taupymo progamos – perkami tokie brangus naikintuvai.

Lapą savo argumentams trumpai ir koncentruotai išdėstyt panaudoja ir vyriausybė. Šalia bendrų pastabų apie rimtų oro pajėgų būtnimą Šveicarijos saugumui, ekonominei gerovei ir neutralumui užtikrint, pažeriama ir konkretybių. Lėktuvai būtini ginantis nuo galimų teroristinių atakų. Rimtos atakos atveju dabartinės pajėgos nuolatinę  intensyvią oro erdvės kontrolę su nuolatiniu 4 lėktuvų buvimu ore (o tiek tokiais atejais reikalinga) galėtų užtikrint vos porą savaičių. Su Gripenais šis laikas galėtų būt padvigubintas. Išdėsčius argumentes seka tradicinę parlamento ir vyriausybės rekomendacija. Kaip minėta, abu šįkart pataria balsuot “Taip.”

Balsavimui pridėtas visas įstatymo tekstas – trumputis, vos 7 straipsnių; bet visgi.

Paskutiniam Referendumų knygelės lape darkart vienoj vietoj sutraukti visi vyriauusybės ir parlamento rekomendacijos kaip balsuot kiekvienu iš 4 referendumų atveju ir pateiktos nuorodos į tris oficialių institucijų svetaines su daugiau informacijos referendumų tema. Kygelė publikuota 2014 m. vasario 12 d., t.y. gerus tris mėnesius prieš referendumą.

***

Šiam kartui tiek – ir taip sausai ir trumpai. Nors, kaip turbūt įsivaizduojat, kiekvieną referendumą supo begalės įdomiausių pokalbių ir istorijų.

05. Referendumai Šveicarijoje: traukiniai, abortai, imigracija

Apžvelgsiu šių metų vasario 9-osios dienos Šveicarijos federalinių referendumų rezultatus. Šveicarijos Konfederacijoje referendumai kas ketvirtį – kas ketvirtį čia apie juos planuoju ir paraportuot.

Šio vasario referendumai, kuriuose dalyvavo 56% piliečių, yra puiki progą šią raportų seriją pradėt, nes bent jau dėl vieno referendumo – dėl imigracijos – Šveicarijos vardas vėl visų gerų pasaulio laikraščių pirmuose puslapiuose.

Referendumų klausimai ir rezultatai trumpai 

1- Traukiniai. Federacijos 2013-ųjų metų sprendimas “Dėl geležinkelio infrastruktūros finansavimo ir plėtros (tiesioginis kontrprojektas Tautos iniciatyvai “Už viešąjį transportą”): “Už” – 62%, “Prieš” – 38%. Didžiausias palaikymas: Ženeva (76.6%), Bazelio miestas, Vo ir Tičino kantonai (tarp 71-74%). Didžiausias pasipriešinimas: Švicas (50.5%), Glarus, Uri ir Apencelio Inerodeno kantonai (tarp 48-49%).

2- Abortai. Tautos 2011-ųjų metų iniciatyva “Abortų finansavimas yra privatus reikalas – sveikatos draudimo kaštų taupymas išbraukiant nėštumo nutraukimo kaštus iš privalomo sveikatos draudimo”: “Prieš” – 69.8%, “Už” – 30.2%. Didžiausias pasipriešinimas: Vo (89.1%), Ženeva (86.2%). Didžiausias palaikymas: Apencelis Inerodenas (50.9%), Uri, Švicas, Obvaldenas (tarp 41-45%).

3- Imigracija. Tautos 2012-ųjų metų iniciatyva “Prieš masinę imigraciją”: “Už” – 50.3% (apie 1’464’000 rinkėjų), “Prieš” – 49.7% (apie 1’444’400 rinkėjų). Pasiekta sprendimui priimti reikalingą kantonų dauguma: “Už” balsavo 17 kantonų iš 26.  Didžiausio palaikymo iniciatyva susilaikė itališkai kalbančiame Tičino kantone (68%), taip pat mažyčiuose centrinės Šveicarijos kantonuose Uri, Švice ir Obvaldene (visuose po maždaug 60%). Didžiausio pasipriešinimo – Bazelio mieste, Ženevos, Vo ir Neušatelio kantonuose (“Prieš” abejuose balsavo apie 61% rinkėjų). Iniciatyvą atmetė ir didžiausias Šveicarijos miestas ir ekonominis variklis Ciurichas (apie 53%).

Toliau pateikdamas daugiau detalių apie referendumų turinį, pasiremsiu ir 40 puslapių rimto teksto apimties “Referendumų knygelės”, kurią kiekvienas balsuotojas iš vyriausybės gauna paštu, medžiaga.

Geležinkelių infrastruktūros finansavimas 

Referendumas dėl geležinkėlių finansavimo buvo tipiškas praktiškas-šveicariškas. Per kiek daugiau nei paskutinius dešimt metų naudojimasis traukiniais Šveicarijoje šoktelėjo apie 60%. Tarp daugelio vietovių traukiniai vyksta kas valandą, tarp didesnių – kas pusvalandį. Kad patenkint didėjančią paklausą naudojami vis ilgesni, o vis dažniau ir dviaukščiai traukiniai. Tačiau esamos infrastruktūros ribos jau pasiektos.

Referendumu siekta nauja konstitucine nuostata užtikrinti nuolatinį, stabilų ir ilgalaikį finansavimą tvariai geležinkelių infrastruktūrai palaikyti ir vystyti. Referendumo iniciatorė Šveicarijos vyriausybė referendumą laimėjo, ir šiam tikslui bus įsteigtas specialus nuolatinis fondas.

Referendumo iniciatyva įdomi (taip pat ir aktualaus lietuviško referendumo iniciatyvos kontekste) tuo, kad ji atsirado kaip oficiali alternatyva tautos iniciatyvai “Už viešąjį transpotą”. Ši originali tautos iniciatyva parlamentui pasirodė per radikali, mat geležinkelių infrastruktūrai finansuot siūlė naudot greitkeliams numatytas lėšas. Tačiau finansavimo geležinkeliams gerinimas buvo akivaidžiai svarbi tema, tad federalinė vyriausybė parengė alternatyvią referendumo iniciatyvą jai spręst. Vyriausybės referendumo iniciatyvos tekste aiškiai sakoma: jei originalios iniciatyvos iniciatoriai savo referendumui siūlyto projekto neatsiims, šis alternatyvus vyriausybės projektas bus pateiktas referendumui kartu su originaliuoju. Susipažinę su vyriausybės pasiūlyta alternatyva, originalios iniciatyvos autoriai ją atsiėmė, tad referendumo buvo balsuojama tik už alternatyvą.

Referendumo iniciatyvoje – vėlgi tradiciškai šveicariškai – daug techninių, “nuobodžių” (ne savo valstybės ir ypač jos finansų ‘owneriams’ šveicarams…) detalių. Pavyzdžiui, kad ir tokių techninių-finansinių kaip kiek iš kokių šaltinių bus imamos lėšos fondui finansuot, kaip tai įtakos asmenų (kaip viešosios infrastruktūros naudotojų) apmokestinimą ir pan. Su iniciatyva susijęs įstatymas numato, kad į darbą traukiniu vykstantieji gali iš apmokestinamų pajamų turi teisę išskaičiuot iki 3 000 frankų per metus.

Kam tokiam projektui konstitucijos pakeitimas? Tam, kad užsitikrint stabilų, nuo trumpalaikių politinų vėjų nepriklausomą pagrindą svarbiam projektui. Pirmoje projekto įgyvendimo fazėje (biudžetas: 6,4 milijardo frankų; vyriausybė pradžioje siūlė 3,5 milijardo, bet parlamentas nusprendė sumą pakėlt) bus keliama susisiekimo pasiūlos kokybė šiose trasose: Lozana-Ženeva, Bernas-Liucerna, Ciurichas-Chūras, Liucerna-Gisvilis, Belinzona-Tenero, Zermatt-Fišas. Bendras siekis yra svarbesnėse trasose turėt traukinius kas pusvalandį, o miestuose ir priemiesčiuose – kas penkioliką minučių.

Tiek vyriausybė, tiek parlamentas rekomendavo balsuotojams palaikyti šią iniciatyvą. Įdomumo dėlei paminėsiu, kad ją įgyvendinantis konstitucijos pakeitimų tekstas užima du puslapius. Projektą komentuojantis Referendumų knygelės teksto apimtis – virš dešimties lapų. Kiek neįprastai mažai vietos skiriama kontrargumentams: matyt, todėl, kad pati iniciatyva yra alternatyvus pasiūlymas kitai iniciatyvai, kuriuos iniciatoriai ją atsiėmė (tad bent jau formaliai nebėr kam ir kontrargumentuot).

Abortų finansavimas

Referendumo abortų klausimo iniciatoriai siekė perkelti abortų finansavimą iš privalomo draudimo į papildomąjį. Argumentuota, kad visi piliečiai neprivalo ko-finansuot aborto, šis turi būt perkeliamas arčiau į asmeninės atsakomybės sritį; atsakomybės, už kurią mokama iš papildomo draudimo lėšų.

Čia svarbu žinot, kad Šveicarijoje kiekvienas gyventojas privalo įstatymo numatyta minimalia apimtim (“privalomas draudimas”) draustis sveikatą ir gali rinktis iš galybės draudimo kompanijų pasiūlymų. Norintys geresnių nei minimalios paslaugų (pvz., galimybės rinktis gydytoją, alternatyvios medicinos ar atskiros palatos pakliuvus į ligoninę etc.), yra laisvi, už papildomą mokestį, sudaryt taip vadinamojo papildomo draudimo sutartis.

Vyriausybė prieš iniciatyvą pasisakė itin griežtai, Referendumų knygelėj primindama dabartinio reguliavimo abortų istoriją ir pridurdama, kad dabartinis, po dešimtmečių diskusijų 2002 m. referendumu priimtas abortų problemos politinis sprendimas, pasiteisino ir nėra ko jo judinti. Iki 2002-ųjų abortas Šveicarijoje buvo leidžiamas tik jei moters gyvybei grėsė pavojus; naujas nuo tų metų galiojantis sprendimas įvykdžus tam tikras sąlygas (rašytinis moters prašymas, speciali daktaro konsultacija, įskaitant informacijos pateikimas apie moralinę ir finansinę pagalbą, galimybę palikt vaiką įsivaikinimui; jaunesnėms nei 16 m. – speciali jaunimo tarnybos konsultacija) leidžia abortą pirmų dvylikos savaičių eigoje. Priminta, kad tuomet sprendimą referendume palaikė net 72 procentai piliečių.

Vėlgi pačios politinės referendumų kultūros prasme įdomu, kad parlamentas ir vyriausybė Referendumų knygelėj pažymi, kad jie tokiu mastu negalėjo sutikt nei su vienu iniciatyvos punktu, kad apskritai atsisakė parengti alternatyvų projektą. Taip pat pabrėžė, kad tarptautiniu mastu abortų kiekis Šveicarijoj – itin mažas; santaupos būtų praktiškai nepastebimos, o užtikrinti vienodai gerą medicininių paslaugų kokybę visoms į tokią sudėtingą situaciją pakliuvusioms moterims – itin svarbu.

Partijos tradiciškai savo susirinkimuose prieš referendumą priima viešas pozicijas ir rekomendacijas dėl to, kaip balsuot referendume. Stebint referendumo kampaniją buvo itin įdomu sulaukt Krikščionių demokratų partijos (“CVP”) sprendimo ir rekomendacijos. Krikdemai tokią rekomendaciją priėmė savaitgalį partijos delegatų suvažiavime, likus nedaug laiko iki referendumo. Pažymėsiu, kad kridemai Šveicarijoje yra viena stipriausių šalies partijų, tradiciškai esanti ir vyriausybėj. Praktiškai vienbalsiai rekomenduota balsuot “Ne” ir iniciatyvą atmest. Keli, siūlę balsuot “Taip”, sukritikuoti kaip cinikai, nesuvokiantys, kad nuskriaustų vargingiausias moteris. Krikdemai Šveicarijoje save suvokia ir labai aiškiai pozicionuoja kaip leading centristinę politinę jėgą – svarbų centristinio judėjimo žaidėją.

Tiek parlamentas, tiek vyriausybė rekomendavo iniciatyvą atmest; abiejų pusių argumentai Referendumų knygelėj išdėstyti trejuose puslapiuose. Dar 6 puslapiai skirti bendriems paaiškinimams apie iniciatyvą. Tauta referendumo iniciatorių idėją atmetė labai aiškiai. Abortai ir toliau bus finansuojami iš privalmojo sveikatos draudimo.

Masinės imigracijos ribojimas

Referendume dėl imigracijos ribojimo mažiausiu įmanomu skirtumu – 49.7 prieš 50.3% – laimėjo konservatorių iškelta konstitucijos keitimo referendumo iniciatyva.

Didžiausios šveicarų partijos, konservatorių “SVP”, iniciatyva vadinos “Prieš masinę imigraciją.” Ne, kaip iš visų pusių girdim, prieš imigraciją apskritai. Iniciatyvos esmė: grįžimas prie anksčiau turėtos valstybės nustatomų metinių kontingentų sistemos santykyje su ES/EFTA šalimis, kur dabar galioja laisvas asmenų judėjimas. Kontingentų sistema iki šiol veikė kitoms nei ES/EFTA šalims.

“Masine” imigraciją iniciatoriai pradėjo vadint dėl to, kad paskutiniais metais į Šveicariją atvykstančių imigrantų skaičius perlipo 80 tūkst. imigrantų per metus. Užsieniečių čia ir taip nemažai: virš 20% nuo viso gyventojų kiekio.

Laisvas asmenų judėjimas su ES/EFTA šalimis galioja nuo 2002 m. Tais metais referendumu buvo patvirtintos tai reguliuojančios sutartys su ES. Šio susitarimo tarp Šveicarijos ir ES galiojimo ribos buvo praplėstos dukart (abukart naujoms ES narėms) – abukart referendumais ir aiškiu tautos palaikymu. Pagal šiuos Šveicarijos-ES tarptautinius susitarimus darbo sutartį, savarankišką verslą turintis ar iš turimų lėšų savo gyvenimą finansuot galintis ir sveikatos draudimą turintis ES pilietis su šeima gali laisvai apsigyventi Šveicarijoje. Tokią pat teisę ES šalyse turi šveicarai (čia svarbu pridurt, kad arti pusės milijono šveicarų šia teise yra pasinaudoję).

Šveicarijos-ES sutartis dėl laisvo asmenų judėjimo yra vadinamojo Pirmojo Sutarčių Paketo su ES (“Bilaterale I”) tarp abiejų šalių dalis. Šiomis sutartimis Šveicarijos firmoms užtikrinimas priėjimas prie tam tikrų ES rinkų (pvz., mažinant taip vadinamus techninius trukdžius prekybai arba paprastinant prekybą žemės ūkio produkcija). Į sutartis ‘įmontuota’ taip vadinama “Giljotinos sąlyga”, reiškianti štai ką: Jei vieną iš šalių nutraukią bent vieną iš Paketą sudarančių sutarčių, po šešių mėnesių automatiškai nutrūksta ir visos kitos. To pasekmė: sutartimis atvertos rinkos užsidaro. Būtent tai ir buvo pagrindinis galvos skausmas Šveicarijos vyriausybei; ir tuo pačiu: viena karščiausiai diskutuotų temų referendumo kampanijoje.

Apie 70% į Šveicariją imigruojančių užsieniečių – ES piliečiai. Kadangi paskutiniais metais imigrantų skaičius perlipo 80 tūkst. į metus (o tai yra daugiau nei, sakykim, vienas didžiausių Šveicarijos miestų Liucerna), pradėta sakyt, kad referendumas iš esmės buvo apie laisvės ir augimo ribas.

Dėl taip sparčiai didėjančio žmonių kiekio kylančios problemos butų nuomos rinkoje (o apie didžioji dalis šveicarų nuosavų butų neturi ir juos nuomojasi), transporto sistemoje buvo vienos karščiausių temų referendumo kampanijos metu. Čia vyriausybė pripažindama, kad mato problemas, žadėjo sparčiai vykdyt vidines reformas valstybėje, kad būtų sparčiau statomi prieinami butai, vystomi transporto infrastruktūros projektai.

Tuo pačiu naudotasi proga pabrėžt, kad perėjimas prie senos kontingentų sistemos padidintų biurokratijos kiekį, reikštų perėjimą nuo rinkos mechanizmų koordinuojamos migracijos kontrolės prie “centrinio planavimo”. Referendumo organizatoriams priekaištauta, kad šie nenurodo, kaip tie konkretūs kontingentai turėtų būt nustatomi. Be abejo, kampanijos metu vyriausybė ir verslo konfederecijos taip pat pabrėžė, kad Šveicarijos atvirumas yra vienas jos privalumų. Šveicariškos algos dėl laisvo asmenų judėjimo nemažėja, mat Šveicarijos teisėj numatyti specialūs mechanizmai, kaip užtikrinti, kad šveicariškos algos nebūtų dempinguojamos atvykelių.

Įdomumo dėlei pacituosiu svarbesnių iniciatyva siūlytų konstitucijos  pakeitimų pažodžiui:

[Citatos pradžia.]

I

Federalinė konstitucija keičiama sekančiai: …

121a str. (naujas) Imigracijos koordinacija

1. Šveicarija savarankiškai kontroliuoja užsieniečių imigraciją.
2. Išduodamų leidimų užsieniečiams apsigyventi Šveicarijoje skaičius ribojamas kiekvieniems metams numatomais maksimaliais skaičiais ir kontingentais. Maksimalūs skaičiai galioja visiems užsieniečiams išduodamiems leidimams apsigyventi, įskaitant pabėgelius. Teisė gaut nuolatinį apsigyvenimo leidimą, leidimą atsivežt šeimą ir teisę gaut socialinę paramą gali būt apribota.
3. Metinis maksimalus skaičius ir kontingentai darbą turintiems užsieniečiams nustatomas orientuojantis į viso Šveicarijos ūkio interesus ir atsižvelgiant į reikalavimą suteikt pirmenybę šveicarėms ir šveicarams; sieną darbui kertantys asmenys yra įskaičiuotini į šį skaičių. Svarbiausi kriterijai leidimui apsigyventi išduoti yra darbdavio prašymas, imigranto pajėgumas integruotis ir pakankamas, savarankiškas gebėjimas užsitikrinti egzistenciją.
4. Šiam straipsniui prieštaraujančios tarptautinės sutartys negali būti sudaromos.
5. Įstatymas reguliuoja detales.

II

Pereinamosios federalinės konstitucijos nuostatos keičiamos sekančiai:

197 str. 9(4) p. (naujas)

9. Pereinamoji nuostata 121a. straipsniui (Imigracijos koordinacija)

1. Tautai ir kantonams priėmus šią iniciatyvą, 121a straipsniui prieštaraujančios tarptautinės sutartys per trejus metus nuo iniciatyvos priėmimo momento turi būt persiderėtos ir pakeistos.
2. Jei 121a straipsniu įgyvendinti reikalingi įstatymai per tris metus nuo iniciatyvos priėmimo (tautos ir kantonų) neįsigalioja, federalinė vyriausybė tam momentui priima laikinas iniciatyvą įgyvendinančias priemonės nutarimo keliu.

 [Citatos pabaiga.]

Iniciatyvos autoriai konservatoriai pabrėžė, kad Šveicarija nuo seno garsėjo atvirumo darbą turintiems užsieniečiams tradicija, pažymint, kad šis atvirumas visad buvo kontroliuojamas. Tuo pačiu pažymėta, kad nuo 2007 m. į Šveicariją imigruodavo 80 tūkst. žmonių daugiau nei emigruodavo. Toks skaičius atitinka Liucernos miesto dydį kasmet, o per du metus prilygsta net Ženevos miestui. Priminta, kad pernai Šveicarija pasiekė aštuonių milijonų gyventojų ribą, o nesiimant priemonių per maždaug dvidešimt metų bus pasiektas dešimties milijonų gyventojų skaičius.

Itin akcentuotos labai konkrečios, kasdien jaučiamos ir išgyvenamos negatyvios šio reiškinio pasėkmės: didėjanti bedarbystė (tarp užsieniečių ji siekia beveik 8%), perpildyti traukiniai, kamščiai gatvėse, kylančios nuomos ir žemės kainos, žalių plotų praradimas, spaudimas algoms, užsieniečių nusikalstamumas, piktnaudžiavimas pabėgelių statusu, kultūros kaita firmų ir institucijų vadovybėse ir “slegiančiai” dideli užsieniečių kiekiai priežiūros ir kitose socialinės veiklos srityse.

Kritikuota, kad šiandienis “nesaikingumas” imigracijos srity kelia grėsmę “mūsų laisvei, saugumui, pilnam užimtumui, mūsų gamtovaizdžiui ir galų gale mūsų gerovei Šveicarijoje.” Tuo pačiu eksplicitiškai pabrėžta, kad nesiekiama bendro imigracijos sustabdymo ar sutarčių su ES nutraukimo; siekiama tiesiog suteikti federalinei vyriausybei pavedimą eiti derėtis su ES siekiant persiderėti sutartį dėl laisvo asmenų judėjimo siekiant savarankiškos imigracijos koordinacijos ir kontrolės. Pabrėžta, kad tai protinga ir nuosaiki iniciatyva, siekanti išsaugoti laiko patikrintą Šveicarijos sėkmės receptą ir savarankišką kelią.

Kampanija lydėjusi vaizdinė medžiaga ir plakatai galėtų būti atskiro rašinio tema, bet net kritikai pripažino, kad šįkart SVP pasirinko ganėtinai nuosaikų toną.

Atsakydama į iniciatorių argumentus vyriausybė stengėsi pabrėžti, kad kone visose kritikuotose srityse numatytos vidinės reformos padėčiai taisyt. Pripažinta, kad vyriausybė suvokia, kad imigracija daro įtaką darbo ir nuomos rinkoms, taip pat infrastruktūros ir transporto sritims. Visgi tuo pat metu siekta pabrėžt, kad dalis tų problemų egzistuotų ir be imigracijos. Pabrėžta, kad šias problemas bendruomenės, kantonai, federalinė vyriausybė siekia spręst konkrečiomis vidinėmis reformomis: pvz., priimant taisykles, skirtas apsaugoti algas ir darbo sąlygas, apsaugoti gamtą ir aplinką, prieinamomis kainomis įsigyt būstą, vystyt viešąjį transportą ir priemonėmis prieš žalių erdvių užstatymą. Daugkart ypatingai pabrėžtas užsieniečių vaidmuo Šveicarijos ekonomikos sėkmės istorijoje.

Dėl iniciatyvos neapibrėžtumo ir konflikto su ES sutarimis, kalbama, kad yra nemažai šansų, jog dėl ją įgyvendinančio įstatymo vėl bus sušauktas referendumas (tai Šveicarijoje įmanoma padaryt dėl beveik kiekvieno įstatymo). Apskritai pradedama argumentuot, kad sutartys su ES taip pat patvirtintos referendumu, tad norint jas nutraukt būtų protinga šį klausimą atvirai užduoti tautai.

Beje, gal bus sunku patikėt, bet konservatorių iniciatyvą palaikiusius itin ‘erzina’ dideli imigruojančių kvalifikuotų vokiečių ir italų kiekiai. T.y. valstybinėm Šveicarijos kalbom kalbančių, tą pačia religiją išpažįstančių ir kultūriškai artimų tautų žmonės. Beje, šie žmonės paprastai yra puikiai kvalifikuoti, dirbantys gerose kompanijose, netgi profesoriaujantys universitetuose.

Šiame kontekste keistai atrodo reakcijos užsieniuose, džiūgaujančios, kad bus užkirstas kelias nekvalifikuotiems  imigrantams iš tolimų šalių ir kultūrų. Svarbu suprast: iniciatyva siekia pradėti labiau riboti būtent priešingą imigraciją. Taip pat  šiame kontekste savotiškai skamba ir sprendimo komentatorių užsieniuose kalbos apie tai, kad šveicarai siekia apsaugot savo tautiškumą. Čia reik prisimint, kad pati Šveicarija sudaryta iš keturiomis kalbomis – retoromanų, italų, prancūzų, vokiečių – kalbančių piliečių grupių, kurios gyvena gan didelę nepriklausomybė turinčiuose 26 kantonuose. Tam tikra prasme galime sakyti, kad Šveicarija yra savotiškas mini ES prototipas – tik po vienos valstybės stogu ir su kitokia demokratijos tradicija.

Kitas itin įdomus aspektas: regionai, kur užsieniečių kiekis didžiausias – Ženeva, Bazelis, Ciurichas, Zug’as, Valė – pasisakė prieš konservatorių imigracijos ribojimo iniciatyvą. Gavosi tokia paradoksali situacija: Kuo daugiau užsieniečių – tuo didesnis pasipriešinimas imigraciją ribojančiai referendumo inciatyvai.

Čia stebint kai kuriuos užsienio komentarus, kalbančius apie “didelę“ (prisiminkim: tai vos 50,3%) iniciatyvą palaikiusiųjų  daugumą, keista matyt, kad nepasivarginama paminėt, jog irgi “didelė“ šveicarų dalis (49,7%) iniciatyvą atmetė. Žodžiu, jos įgyvendinimas pareikalaus tikro demokratinio meistriškumo. Politinės kultūros ir pasitikėjimo institucijomis prasme įdomu, kad apie balsų perskaičiavimą nebuvo jokios rimtos kalbos.

Dar vienas įdomus aspektas: Pradėjus referendumo kampaniją iniciatyvos palaikymas buvo gan silpnas; vėjas rimtai pasikeitė tik finišo tiesiojoj. Vyriausybei ir verslo konfederacija, itin aktyviai aiškinusios apie iniciatyvos žalą, matyt, per mažai dėmesio skyrė ir konkrečioms iniciatyvos priėmimo pasekmėms aiškinti.

Pati pergalė aiškiai kiek nustebino ir iniciatorius konservatorių partiją, kurie kampanijos metu kovojo prieš visas partijas ir visą verslo ir ūkininkų establišmentą.

Nuo iniciatyvos priėmimo diskusijos dėl jos įgyvendimo tiesiog virte verda. Tema jau pasisakė kone visi ES šalių lyderiai, taip pat ES vadovai. Šveicarijos užsienio reikalų ministras keliauja pas ES partnerius ir aiškina tautos sprendimą, mėgina zonduot jo įgyvendinamumo ribas. Visa tai, kaip ir pačios kampanijos aspektai ir detalės, galėtų būt atskiros analizės tema. Paaiškėjus iniciatyvos įgyvendimo kontūrams vieną dieną jos galbūt ir imsiuos.

Na, o kol kas tiesiog tikiuos, kad pateiktos pora detalių apie referendumų mechaniką bent kiek praturtins dar tik beužsimezgančias rimtesnes lietuviškas diskusijas tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos santykio tema.