V16: Patriotizmas 2.0

Čia maniškis – aktualaus A.Perednio įrašo įkvėptas – eksperimentinis pamėginimas apibrėžt, trumpai aprašyt ‘tikrąjį’ patriotizmą:

Patriotizmas, taip spontaniškai-brainstomiškai, man yra savotiškas (co-)ownership santykis su savo Respublika. Rimtas, gilus, tikras “teisės į“ plius “atsakomybės už“ jausmas. Gal net išskaičiuotas, taip pat ir iš istorijos patirčių mokantis. Supratimas, kad ji – ta Respublika – yra tavo ir tai, kokia ji yra, priklauso (ir) nuo tavęs, tavo veiksmų, tavo kasdienybės. Bottom-up pilietiškumas plius kažkas daugiau. Plius meilė? Nesu tikras, romantika valstybės reikaluose yra slidus užsiėmimas.

P.S. Ta proga prisiminiau ne tokį seną amerikietišką pamfletą šia tema – verta užmest akį.

11. Globali Lietuva, jos piliečiai ir Big Z

Kaip senas kovotojas prieš šią Konstitucinio teismo 2006 metais užsuktą kvailybės karuselę turiu pasakyt, kad geresnio ir brandesnio žvaigždės interviu dvigubos pilietybės tema nei šiandieninis “Lietuvos ryte“ su Žydrūnu Ilgausku per tuos metus turbūt nesu skaitęs. Pagarba “Big Z.“

Prieš traukiant toliau svarbu pridurt: karuselė įsisuko ne be kitų institucijų “pagalbos.“

Interviu nuostabiai pabėžtas politinis ir rimtam žmogui kertinis naujos pilietybės aspektas: “Norėjosi Amerikoje turėti teisę balsuoti per prezidento rinkimus, rinkti vietos valdžią.“ (Beje, argi mums ne džiugu turėtų būt, kad Lietuvos likimui turbūt svarbiausio prezidento rinkimuose dalyvaus dar vienas Lietuvos pilietis?)

Panašu, Ž.Ilgauskas nuostabiai suvokia ir kitą key aspektą: kad su Amerika esam “viena pilis“ ir gynybos fronte – per partnerystę ir draugystę Nato.

Itin geras aspektas dėl sūnų. Matyt, ne be reikalo “liaudies išmintis“ vis dažniau ir garsiau sako/juokauja, kad airiui vedus ne airę – airių ant svieto padaugėja dešimčia, lietuviui – ne lietuvę, lietuvių dešimčia sumažėja.

Gėda tik mums patiems. Nors karuselė per tuos tuoj kaip 10 metų jau įsisukus kaip velnias ir neabejotinai panašių istorijų yra šimtai, jei ne tūkstančiai – visgi dar (gal ir naiviai) tikiuos, kad ją pajėgsim “apsukt.“

/ Rita Stankevičiūtė, “Lietuvos rytas“:
– Šią savaitę paskelbta apie įstatymo pataisas, kurios leistų kitos šalies piliečiais tapusiems asmenims susigrąžinti anksčiau prarastą Lietuvos pilietybę, jei jie būtų nusipelnę valstybei.

Gal ketinate tuo pasinaudoti ir pateikti prašymą prezidentei Daliai Grybauskaitei?

Žydrūnas Ilgauskas:
– Man lengvatų nereikia. Biurokratai gali pabučiuoti man į užpakalį.

Lietuvoje nieko nesu tokio svarbaus padaręs. Ačiū. Pasilikite tą pilietybę sau. Man nereikia nieko išskirtinio.

Niekuo nesiskiriu nuo kitų lietuvių, kurie gyvena Amerikoje, Europoje ar Australijoje. Arba duokite pilietybę visiems, arba niekam. /

06. Švietimas

“A Republic, if you can keep it.” (B.Franklin)

Gal bent po Ukrainos įvykių pagaliau susivoksim, kad švietimas – įskaitant pilietinį švietimą ir gerų savišvietos įgūdžių lavinimą – kaip laisvų piliečių auginimo būdas yra key politinė tema, su labai rimtom long-term pasekmėm ir šalies saugumui bei nepriklausomybei. Požiūris, kad švietimo sistemos tikslas tėra gamint “produktus“ darbo rinkai turi tam tikrų pliusų; bet ir smarkių rizikų.