Sako, nuo 1378-ųjų metų Apencelio Inerodeno kantono piliečiai – jau virš 20 metų ir pilietės – renkasi į visuotinį susirinkimą pagrindinėj Apencelio aikštėj. “Landsgemeinde” – taip visas šis reikalas vadinamas vietine kalba. Čia susirinkę piliečiai yra vyriausybės supažindinami su kantono problemomis, visi kartu tiesiogiai renkasi aukščiausias kantono institucijas ir visi kartu – irgi tiesiogiai – priiminėja įstatymus.
Šis savotiškas visų piliečių tiesioginis – ne mums įprastas atstovaujamasis – parlamentas vyksta po atviru dangum, paskutinį balandžio sekmadienį, kartą metuos (taip, panašu, ir įstatymus priiminėt galim – o gal net ir į naudą – tik kartą metuos!). Dažnai lietui lyjant – kaip kad šiandien, balandžio 27-ąją, kuomet pirmąkart užsukau pasižvalgyt, kaip šį institucija veikia in action.
Girdėjau, kad dėl to atviro balsavimo tradicijos Šveicarija negali ratifikuot 1-ojo Europos žmogaus teisių konvencijos protokolo, katras šalia trijų svarbių žmogaus teisių – nuosavybės apsaugos, teisės į mokslą, teisės balsuot – be kita ko reikalauja ir kad tas balsavimas būtų slaptas.
Kalnų rūkuose skęstanti pagrindinė miesto aikštė nepaisant lietingo ir vėsaus oro perkimšta žmonių. Balsuotojai atkirsti nuo žiūrovų kelių metrų pločio linija, įėjimus saugo iškilminga apranga su auksiniais šalmais pasipuošę kariai. Apencelis Inerodenas yra mažiausias Šveicarijos kantonas; bet žibantis ir užsispyręs.
Balsuot susirinkę kantono piliečiai – po lietsargiais; žiūrovai – irgi. Aplinkinių namų langai lūžtą nuo smalsuolių. Apencelio vyriausybė ir garbūs svečiai – ant pakylos aikštės smaigalyje; be lietsargių – tiesiai po atviru dangum ir pavasariniu kalnų lietum.
Nors sudalyvaut teko tik fragmentiškai, visgi pora žodžių apie turinį – kas itin krito akin:
Po finansinės ataskaitos vyriausybė dėkoja mokesčių mokėtojamas už sumokėtus mokesčius. Ir punktualumą juos laiku sumokant. Dėkoja ir konfederacijai – už jos finansinį indėlį. Kad kantono biudžeto skaičiai ne per giliai “raudoni” (šveicariškas terminas biudžeto deficitui ar nuostoliams) – pasiekimas, vertas ypatingo paminėjimo.
Kviečiamas pasisakyt senjoras. Vos paeinantis, vos prakalbantis ir – kaip vėliau paaiškės – vos bematantis ūkininkas. Pirmu reikalu adresuoja Apencelio itin konservatyvų balsavimą šio vasario federalinism referendume dėl imigracijos iš ES ribojimo. Prašo (balsavusių “Ne“, konfederatų, šiaip žiūrovų, europiečių, pasaulio?) supratimo apenceliečių pasakytam “Taip.“ Sako maždaug: “Supraskit, pas mus čia taip mažai vietos – mums patiems vos beužtenka.“ Po kurio laiko pasisako ir apie turizmą (kuris čia supersvarbus): “Nesu nusistatęs prieš turizmą; ne. Tiesiog jį vystydami, prašau, atsižvelkit į mus, ūkininkus.“
Laikas vyriausybės ir jos pirmininko rinkimams. Taip, taip tiesiog tiesiogiai aikštėj po atviru dangum! Dabartinis premjeras dėkoja už per metus piliečių demonstruotą common sense etc. Pliaupia lietus, laikas balsuot: staiga nusileidžia lietsargiai ir kyla rankos. Reginys vertas dėmėsio. Tada išrinktojo premjero priesaika. Jos besiklausant atmintin įsirėžė toks kertiniu pasirodęs fragmentas (čia, kaip ir kitur, cituoju iš atminties): “… prisiekiu neimt dovanų, nepriimt jokių privilegijų ar apdovanojimų nei šalies viduj, nei iš svetimų suverenų …“ Nujaučiat turiningojo – antikorupcinio – užtaiso svorį? Bet dar įdomiau: po išrinktųjų priesaikos seka … (akimirkai susimąsčius: ar kas galėtų būt logiškiau?) (!) piliečių priesaika naujai išrinktajai vyriausybei: “ … prisiekiam laikytis įstatymų, vykdyt teismų sprendimus ir jūsų nurodymus, etc.“ Ir dabar aukščiau jau minėtas fragmentas, tik kita puse išverstas: “ … prisiekiam netarnaut svetimiems suverenams, neimt iš jų jokių dovanų, privilegijų, pensijų, apdovanojimų …“ Ypatingas jausmas tvyro ore, kai visa aikštė kartoja priesaikos žodžius. Kaip jums tokio lygio kasmetiniai apskeitimai priesaikom akis į akį? Įdomumo dėlei paminėsiu, kad jų valstybės – Šveicarijos Konfederacijos – pavadinimas vokiečių kalba yra “Schweizerische Eidgenossenschaft”: laisvai verčiant būtų maždaug – “Šveicariška priesaika susietųjų draugija.” Gal ir ne itin romantiška, bet 4 tautų ir kultūrų valstybei skamba kaip reikiant. Pradedu geriau suprast dar vieną kampą, kodėl jiems taip sunku save įsivaizduot ES.
Po rinkimų seka balsavimai dėl konkrečių įstatymų ir jų pakeitimų. Premjeras eina nuo vieno projekto prie kito, paprasta, visiems suprantama kalba aiškina esmę, siūlo kaip balsuot. Po po seka balsavimai – keliant rankas dangun; ir nuleidžiant lietsargius. Klausimai – nuo finansinių kartelių didinimo dalijantis kompetencijas priimant sprendimus, mokytojų etatų, iki kreipimųsi į institucijas ir civilinio proceso klausimų. Sakykim, kalbant apie proceso teisės pakeitimus pranešėjas paprastai ir atvirai komunikuoja: Konfederacijoj prieš porą metų įsigaliojo naujas, pirmas visa-šveicariškas Civilinio proceso kodeksas. Ta proga Aukščiausias federalinis tribunolas savo sprendime jau yra pasisakęs, kad expectina iš mūsų, apenceliečių, padaryt tokį ir tokį pakeitimą mūsų įstatymuose. Ta nauja taisyklė pas mus anksčiau galiojo ir taip – kaip common sense; dabar įrašysim ją eksplicitiškai. Rekomenduojam balsuot ‘Už’. Balsavimas.
Žiūrovų – tarp kurių kažkodėl itin daug teadiciškai elegantiškų prancūzakalbių – turbūt daugiau nei dalyvių. Jau minėjau – aplinkinių namų, firmų ir viešbučių langai lūžta. Girdėjau sakant, kad viešbučiuose geriausią vaizdą į susirinkimą turinčiuose kambarius šiai dienai reik rezervuotis kone prieš metus ar net kelis.
Krito akin, kad daug vyrų balsuot atėję su žibančiais kardais; įdomi tradicija. Po renginio visam mieste itin pakili nuotaika – paradai, orkestrai, restoranai, kavinės, barai – perkimšti. Pastebėjau, kad šioj fazėj net auksuoti ar sidabruoti kardai kartais jau patikimi ir moterim bei vaikams.
Trumpai tariant, itin įspūdingas Apencelio res public’os renginys – verta pamatyt.
Beje, įsiminė ir tai, kad nors kone tradiciškai per visą susitinkimą lijo, bet visa vyriausybė ir garbūs svečiai (visi su juodom iškilmingom mantijom) – skirtingai nei eiliniai piliečiai – stovėjo tiesiai po lietum, be jokių lietsargių. Ir taip geras porą valandų. Kai kurie jau link vidurio kalbėdami pradėjo krenkšėt. Akimirkai net pagalvojau, kad tai visai neblogas išrinktųjų sveikatos patikrinimas. Vos susirinkimui pasibaigus išlindo saulė. O šio trumpo reportažo pavadinimą gal visgi vertėtų kiek prailgint: “Savi-valda ir savi-reguliacija šveicariškai.“
naujoji res publica 