Apžvelgsiu šių metų vasario 9-osios dienos Šveicarijos federalinių referendumų rezultatus. Šveicarijos Konfederacijoje referendumai kas ketvirtį – kas ketvirtį čia apie juos planuoju ir paraportuot.
Šio vasario referendumai, kuriuose dalyvavo 56% piliečių, yra puiki progą šią raportų seriją pradėt, nes bent jau dėl vieno referendumo – dėl imigracijos – Šveicarijos vardas vėl visų gerų pasaulio laikraščių pirmuose puslapiuose.
Referendumų klausimai ir rezultatai trumpai
1- Traukiniai. Federacijos 2013-ųjų metų sprendimas “Dėl geležinkelio infrastruktūros finansavimo ir plėtros (tiesioginis kontrprojektas Tautos iniciatyvai “Už viešąjį transportą”): “Už” – 62%, “Prieš” – 38%. Didžiausias palaikymas: Ženeva (76.6%), Bazelio miestas, Vo ir Tičino kantonai (tarp 71-74%). Didžiausias pasipriešinimas: Švicas (50.5%), Glarus, Uri ir Apencelio Inerodeno kantonai (tarp 48-49%).
2- Abortai. Tautos 2011-ųjų metų iniciatyva “Abortų finansavimas yra privatus reikalas – sveikatos draudimo kaštų taupymas išbraukiant nėštumo nutraukimo kaštus iš privalomo sveikatos draudimo”: “Prieš” – 69.8%, “Už” – 30.2%. Didžiausias pasipriešinimas: Vo (89.1%), Ženeva (86.2%). Didžiausias palaikymas: Apencelis Inerodenas (50.9%), Uri, Švicas, Obvaldenas (tarp 41-45%).
3- Imigracija. Tautos 2012-ųjų metų iniciatyva “Prieš masinę imigraciją”: “Už” – 50.3% (apie 1’464’000 rinkėjų), “Prieš” – 49.7% (apie 1’444’400 rinkėjų). Pasiekta sprendimui priimti reikalingą kantonų dauguma: “Už” balsavo 17 kantonų iš 26. Didžiausio palaikymo iniciatyva susilaikė itališkai kalbančiame Tičino kantone (68%), taip pat mažyčiuose centrinės Šveicarijos kantonuose Uri, Švice ir Obvaldene (visuose po maždaug 60%). Didžiausio pasipriešinimo – Bazelio mieste, Ženevos, Vo ir Neušatelio kantonuose (“Prieš” abejuose balsavo apie 61% rinkėjų). Iniciatyvą atmetė ir didžiausias Šveicarijos miestas ir ekonominis variklis Ciurichas (apie 53%).
Toliau pateikdamas daugiau detalių apie referendumų turinį, pasiremsiu ir 40 puslapių rimto teksto apimties “Referendumų knygelės”, kurią kiekvienas balsuotojas iš vyriausybės gauna paštu, medžiaga.
Geležinkelių infrastruktūros finansavimas
Referendumas dėl geležinkėlių finansavimo buvo tipiškas praktiškas-šveicariškas. Per kiek daugiau nei paskutinius dešimt metų naudojimasis traukiniais Šveicarijoje šoktelėjo apie 60%. Tarp daugelio vietovių traukiniai vyksta kas valandą, tarp didesnių – kas pusvalandį. Kad patenkint didėjančią paklausą naudojami vis ilgesni, o vis dažniau ir dviaukščiai traukiniai. Tačiau esamos infrastruktūros ribos jau pasiektos.
Referendumu siekta nauja konstitucine nuostata užtikrinti nuolatinį, stabilų ir ilgalaikį finansavimą tvariai geležinkelių infrastruktūrai palaikyti ir vystyti. Referendumo iniciatorė Šveicarijos vyriausybė referendumą laimėjo, ir šiam tikslui bus įsteigtas specialus nuolatinis fondas.
Referendumo iniciatyva įdomi (taip pat ir aktualaus lietuviško referendumo iniciatyvos kontekste) tuo, kad ji atsirado kaip oficiali alternatyva tautos iniciatyvai “Už viešąjį transpotą”. Ši originali tautos iniciatyva parlamentui pasirodė per radikali, mat geležinkelių infrastruktūrai finansuot siūlė naudot greitkeliams numatytas lėšas. Tačiau finansavimo geležinkeliams gerinimas buvo akivaidžiai svarbi tema, tad federalinė vyriausybė parengė alternatyvią referendumo iniciatyvą jai spręst. Vyriausybės referendumo iniciatyvos tekste aiškiai sakoma: jei originalios iniciatyvos iniciatoriai savo referendumui siūlyto projekto neatsiims, šis alternatyvus vyriausybės projektas bus pateiktas referendumui kartu su originaliuoju. Susipažinę su vyriausybės pasiūlyta alternatyva, originalios iniciatyvos autoriai ją atsiėmė, tad referendumo buvo balsuojama tik už alternatyvą.
Referendumo iniciatyvoje – vėlgi tradiciškai šveicariškai – daug techninių, “nuobodžių” (ne savo valstybės ir ypač jos finansų ‘owneriams’ šveicarams…) detalių. Pavyzdžiui, kad ir tokių techninių-finansinių kaip kiek iš kokių šaltinių bus imamos lėšos fondui finansuot, kaip tai įtakos asmenų (kaip viešosios infrastruktūros naudotojų) apmokestinimą ir pan. Su iniciatyva susijęs įstatymas numato, kad į darbą traukiniu vykstantieji gali iš apmokestinamų pajamų turi teisę išskaičiuot iki 3 000 frankų per metus.
Kam tokiam projektui konstitucijos pakeitimas? Tam, kad užsitikrint stabilų, nuo trumpalaikių politinų vėjų nepriklausomą pagrindą svarbiam projektui. Pirmoje projekto įgyvendimo fazėje (biudžetas: 6,4 milijardo frankų; vyriausybė pradžioje siūlė 3,5 milijardo, bet parlamentas nusprendė sumą pakėlt) bus keliama susisiekimo pasiūlos kokybė šiose trasose: Lozana-Ženeva, Bernas-Liucerna, Ciurichas-Chūras, Liucerna-Gisvilis, Belinzona-Tenero, Zermatt-Fišas. Bendras siekis yra svarbesnėse trasose turėt traukinius kas pusvalandį, o miestuose ir priemiesčiuose – kas penkioliką minučių.
Tiek vyriausybė, tiek parlamentas rekomendavo balsuotojams palaikyti šią iniciatyvą. Įdomumo dėlei paminėsiu, kad ją įgyvendinantis konstitucijos pakeitimų tekstas užima du puslapius. Projektą komentuojantis Referendumų knygelės teksto apimtis – virš dešimties lapų. Kiek neįprastai mažai vietos skiriama kontrargumentams: matyt, todėl, kad pati iniciatyva yra alternatyvus pasiūlymas kitai iniciatyvai, kuriuos iniciatoriai ją atsiėmė (tad bent jau formaliai nebėr kam ir kontrargumentuot).
Abortų finansavimas
Referendumo abortų klausimo iniciatoriai siekė perkelti abortų finansavimą iš privalomo draudimo į papildomąjį. Argumentuota, kad visi piliečiai neprivalo ko-finansuot aborto, šis turi būt perkeliamas arčiau į asmeninės atsakomybės sritį; atsakomybės, už kurią mokama iš papildomo draudimo lėšų.
Čia svarbu žinot, kad Šveicarijoje kiekvienas gyventojas privalo įstatymo numatyta minimalia apimtim (“privalomas draudimas”) draustis sveikatą ir gali rinktis iš galybės draudimo kompanijų pasiūlymų. Norintys geresnių nei minimalios paslaugų (pvz., galimybės rinktis gydytoją, alternatyvios medicinos ar atskiros palatos pakliuvus į ligoninę etc.), yra laisvi, už papildomą mokestį, sudaryt taip vadinamojo papildomo draudimo sutartis.
Vyriausybė prieš iniciatyvą pasisakė itin griežtai, Referendumų knygelėj primindama dabartinio reguliavimo abortų istoriją ir pridurdama, kad dabartinis, po dešimtmečių diskusijų 2002 m. referendumu priimtas abortų problemos politinis sprendimas, pasiteisino ir nėra ko jo judinti. Iki 2002-ųjų abortas Šveicarijoje buvo leidžiamas tik jei moters gyvybei grėsė pavojus; naujas nuo tų metų galiojantis sprendimas įvykdžus tam tikras sąlygas (rašytinis moters prašymas, speciali daktaro konsultacija, įskaitant informacijos pateikimas apie moralinę ir finansinę pagalbą, galimybę palikt vaiką įsivaikinimui; jaunesnėms nei 16 m. – speciali jaunimo tarnybos konsultacija) leidžia abortą pirmų dvylikos savaičių eigoje. Priminta, kad tuomet sprendimą referendume palaikė net 72 procentai piliečių.
Vėlgi pačios politinės referendumų kultūros prasme įdomu, kad parlamentas ir vyriausybė Referendumų knygelėj pažymi, kad jie tokiu mastu negalėjo sutikt nei su vienu iniciatyvos punktu, kad apskritai atsisakė parengti alternatyvų projektą. Taip pat pabrėžė, kad tarptautiniu mastu abortų kiekis Šveicarijoj – itin mažas; santaupos būtų praktiškai nepastebimos, o užtikrinti vienodai gerą medicininių paslaugų kokybę visoms į tokią sudėtingą situaciją pakliuvusioms moterims – itin svarbu.
Partijos tradiciškai savo susirinkimuose prieš referendumą priima viešas pozicijas ir rekomendacijas dėl to, kaip balsuot referendume. Stebint referendumo kampaniją buvo itin įdomu sulaukt Krikščionių demokratų partijos (“CVP”) sprendimo ir rekomendacijos. Krikdemai tokią rekomendaciją priėmė savaitgalį partijos delegatų suvažiavime, likus nedaug laiko iki referendumo. Pažymėsiu, kad kridemai Šveicarijoje yra viena stipriausių šalies partijų, tradiciškai esanti ir vyriausybėj. Praktiškai vienbalsiai rekomenduota balsuot “Ne” ir iniciatyvą atmest. Keli, siūlę balsuot “Taip”, sukritikuoti kaip cinikai, nesuvokiantys, kad nuskriaustų vargingiausias moteris. Krikdemai Šveicarijoje save suvokia ir labai aiškiai pozicionuoja kaip leading centristinę politinę jėgą – svarbų centristinio judėjimo žaidėją.
Tiek parlamentas, tiek vyriausybė rekomendavo iniciatyvą atmest; abiejų pusių argumentai Referendumų knygelėj išdėstyti trejuose puslapiuose. Dar 6 puslapiai skirti bendriems paaiškinimams apie iniciatyvą. Tauta referendumo iniciatorių idėją atmetė labai aiškiai. Abortai ir toliau bus finansuojami iš privalmojo sveikatos draudimo.
Masinės imigracijos ribojimas
Referendume dėl imigracijos ribojimo mažiausiu įmanomu skirtumu – 49.7 prieš 50.3% – laimėjo konservatorių iškelta konstitucijos keitimo referendumo iniciatyva.
Didžiausios šveicarų partijos, konservatorių “SVP”, iniciatyva vadinos “Prieš masinę imigraciją.” Ne, kaip iš visų pusių girdim, prieš imigraciją apskritai. Iniciatyvos esmė: grįžimas prie anksčiau turėtos valstybės nustatomų metinių kontingentų sistemos santykyje su ES/EFTA šalimis, kur dabar galioja laisvas asmenų judėjimas. Kontingentų sistema iki šiol veikė kitoms nei ES/EFTA šalims.
“Masine” imigraciją iniciatoriai pradėjo vadint dėl to, kad paskutiniais metais į Šveicariją atvykstančių imigrantų skaičius perlipo 80 tūkst. imigrantų per metus. Užsieniečių čia ir taip nemažai: virš 20% nuo viso gyventojų kiekio.
Laisvas asmenų judėjimas su ES/EFTA šalimis galioja nuo 2002 m. Tais metais referendumu buvo patvirtintos tai reguliuojančios sutartys su ES. Šio susitarimo tarp Šveicarijos ir ES galiojimo ribos buvo praplėstos dukart (abukart naujoms ES narėms) – abukart referendumais ir aiškiu tautos palaikymu. Pagal šiuos Šveicarijos-ES tarptautinius susitarimus darbo sutartį, savarankišką verslą turintis ar iš turimų lėšų savo gyvenimą finansuot galintis ir sveikatos draudimą turintis ES pilietis su šeima gali laisvai apsigyventi Šveicarijoje. Tokią pat teisę ES šalyse turi šveicarai (čia svarbu pridurt, kad arti pusės milijono šveicarų šia teise yra pasinaudoję).
Šveicarijos-ES sutartis dėl laisvo asmenų judėjimo yra vadinamojo Pirmojo Sutarčių Paketo su ES (“Bilaterale I”) tarp abiejų šalių dalis. Šiomis sutartimis Šveicarijos firmoms užtikrinimas priėjimas prie tam tikrų ES rinkų (pvz., mažinant taip vadinamus techninius trukdžius prekybai arba paprastinant prekybą žemės ūkio produkcija). Į sutartis ‘įmontuota’ taip vadinama “Giljotinos sąlyga”, reiškianti štai ką: Jei vieną iš šalių nutraukią bent vieną iš Paketą sudarančių sutarčių, po šešių mėnesių automatiškai nutrūksta ir visos kitos. To pasekmė: sutartimis atvertos rinkos užsidaro. Būtent tai ir buvo pagrindinis galvos skausmas Šveicarijos vyriausybei; ir tuo pačiu: viena karščiausiai diskutuotų temų referendumo kampanijoje.
Apie 70% į Šveicariją imigruojančių užsieniečių – ES piliečiai. Kadangi paskutiniais metais imigrantų skaičius perlipo 80 tūkst. į metus (o tai yra daugiau nei, sakykim, vienas didžiausių Šveicarijos miestų Liucerna), pradėta sakyt, kad referendumas iš esmės buvo apie laisvės ir augimo ribas.
Dėl taip sparčiai didėjančio žmonių kiekio kylančios problemos butų nuomos rinkoje (o apie didžioji dalis šveicarų nuosavų butų neturi ir juos nuomojasi), transporto sistemoje buvo vienos karščiausių temų referendumo kampanijos metu. Čia vyriausybė pripažindama, kad mato problemas, žadėjo sparčiai vykdyt vidines reformas valstybėje, kad būtų sparčiau statomi prieinami butai, vystomi transporto infrastruktūros projektai.
Tuo pačiu naudotasi proga pabrėžt, kad perėjimas prie senos kontingentų sistemos padidintų biurokratijos kiekį, reikštų perėjimą nuo rinkos mechanizmų koordinuojamos migracijos kontrolės prie “centrinio planavimo”. Referendumo organizatoriams priekaištauta, kad šie nenurodo, kaip tie konkretūs kontingentai turėtų būt nustatomi. Be abejo, kampanijos metu vyriausybė ir verslo konfederecijos taip pat pabrėžė, kad Šveicarijos atvirumas yra vienas jos privalumų. Šveicariškos algos dėl laisvo asmenų judėjimo nemažėja, mat Šveicarijos teisėj numatyti specialūs mechanizmai, kaip užtikrinti, kad šveicariškos algos nebūtų dempinguojamos atvykelių.
Įdomumo dėlei pacituosiu svarbesnių iniciatyva siūlytų konstitucijos pakeitimų pažodžiui:
[Citatos pradžia.]
I
Federalinė konstitucija keičiama sekančiai: …
121a str. (naujas) Imigracijos koordinacija
- Šveicarija savarankiškai kontroliuoja užsieniečių imigraciją.
- Išduodamų leidimų užsieniečiams apsigyventi Šveicarijoje skaičius ribojamas kiekvieniems metams numatomais maksimaliais skaičiais ir kontingentais. Maksimalūs skaičiai galioja visiems užsieniečiams išduodamiems leidimams apsigyventi, įskaitant pabėgelius. Teisė gaut nuolatinį apsigyvenimo leidimą, leidimą atsivežt šeimą ir teisę gaut socialinę paramą gali būt apribota.
- Metinis maksimalus skaičius ir kontingentai darbą turintiems užsieniečiams nustatomas orientuojantis į viso Šveicarijos ūkio interesus ir atsižvelgiant į reikalavimą suteikt pirmenybę šveicarėms ir šveicarams; sieną darbui kertantys asmenys yra įskaičiuotini į šį skaičių. Svarbiausi kriterijai leidimui apsigyventi išduoti yra darbdavio prašymas, imigranto pajėgumas integruotis ir pakankamas, savarankiškas gebėjimas užsitikrinti egzistenciją.
- Šiam straipsniui prieštaraujančios tarptautinės sutartys negali būti sudaromos.
- Įstatymas reguliuoja detales.
II
Pereinamosios federalinės konstitucijos nuostatos keičiamos sekančiai:
197 str. 9(4) p. (naujas)
9. Pereinamoji nuostata 121a. straipsniui (Imigracijos koordinacija)
- Tautai ir kantonams priėmus šią iniciatyvą, 121a straipsniui prieštaraujančios tarptautinės sutartys per trejus metus nuo iniciatyvos priėmimo momento turi būt persiderėtos ir pakeistos.
- Jei 121a straipsniu įgyvendinti reikalingi įstatymai per tris metus nuo iniciatyvos priėmimo (tautos ir kantonų) neįsigalioja, federalinė vyriausybė tam momentui priima laikinas iniciatyvą įgyvendinančias priemonės nutarimo keliu.
[Citatos pabaiga.]
Iniciatyvos autoriai konservatoriai pabrėžė, kad Šveicarija nuo seno garsėjo atvirumo darbą turintiems užsieniečiams tradicija, pažymint, kad šis atvirumas visad buvo kontroliuojamas. Tuo pačiu pažymėta, kad nuo 2007 m. į Šveicariją imigruodavo 80 tūkst. žmonių daugiau nei emigruodavo. Toks skaičius atitinka Liucernos miesto dydį kasmet, o per du metus prilygsta net Ženevos miestui. Priminta, kad pernai Šveicarija pasiekė aštuonių milijonų gyventojų ribą, o nesiimant priemonių per maždaug dvidešimt metų bus pasiektas dešimties milijonų gyventojų skaičius.
Itin akcentuotos labai konkrečios, kasdien jaučiamos ir išgyvenamos negatyvios šio reiškinio pasėkmės: didėjanti bedarbystė (tarp užsieniečių ji siekia beveik 8%), perpildyti traukiniai, kamščiai gatvėse, kylančios nuomos ir žemės kainos, žalių plotų praradimas, spaudimas algoms, užsieniečių nusikalstamumas, piktnaudžiavimas pabėgelių statusu, kultūros kaita firmų ir institucijų vadovybėse ir “slegiančiai” dideli užsieniečių kiekiai priežiūros ir kitose socialinės veiklos srityse.
Kritikuota, kad šiandienis “nesaikingumas” imigracijos srity kelia grėsmę “mūsų laisvei, saugumui, pilnam užimtumui, mūsų gamtovaizdžiui ir galų gale mūsų gerovei Šveicarijoje.” Tuo pačiu eksplicitiškai pabrėžta, kad nesiekiama bendro imigracijos sustabdymo ar sutarčių su ES nutraukimo; siekiama tiesiog suteikti federalinei vyriausybei pavedimą eiti derėtis su ES siekiant persiderėti sutartį dėl laisvo asmenų judėjimo siekiant savarankiškos imigracijos koordinacijos ir kontrolės. Pabrėžta, kad tai protinga ir nuosaiki iniciatyva, siekanti išsaugoti laiko patikrintą Šveicarijos sėkmės receptą ir savarankišką kelią.
Kampanija lydėjusi vaizdinė medžiaga ir plakatai galėtų būti atskiro rašinio tema, bet net kritikai pripažino, kad šįkart SVP pasirinko ganėtinai nuosaikų toną.
Atsakydama į iniciatorių argumentus vyriausybė stengėsi pabrėžti, kad kone visose kritikuotose srityse numatytos vidinės reformos padėčiai taisyt. Pripažinta, kad vyriausybė suvokia, kad imigracija daro įtaką darbo ir nuomos rinkoms, taip pat infrastruktūros ir transporto sritims. Visgi tuo pat metu siekta pabrėžt, kad dalis tų problemų egzistuotų ir be imigracijos. Pabrėžta, kad šias problemas bendruomenės, kantonai, federalinė vyriausybė siekia spręst konkrečiomis vidinėmis reformomis: pvz., priimant taisykles, skirtas apsaugoti algas ir darbo sąlygas, apsaugoti gamtą ir aplinką, prieinamomis kainomis įsigyt būstą, vystyt viešąjį transportą ir priemonėmis prieš žalių erdvių užstatymą. Daugkart ypatingai pabrėžtas užsieniečių vaidmuo Šveicarijos ekonomikos sėkmės istorijoje.
Dėl iniciatyvos neapibrėžtumo ir konflikto su ES sutarimis, kalbama, kad yra nemažai šansų, jog dėl ją įgyvendinančio įstatymo vėl bus sušauktas referendumas (tai Šveicarijoje įmanoma padaryt dėl beveik kiekvieno įstatymo). Apskritai pradedama argumentuot, kad sutartys su ES taip pat patvirtintos referendumu, tad norint jas nutraukt būtų protinga šį klausimą atvirai užduoti tautai.
Beje, gal bus sunku patikėt, bet konservatorių iniciatyvą palaikiusius itin ‘erzina’ dideli imigruojančių kvalifikuotų vokiečių ir italų kiekiai. T.y. valstybinėm Šveicarijos kalbom kalbančių, tą pačia religiją išpažįstančių ir kultūriškai artimų tautų žmonės. Beje, šie žmonės paprastai yra puikiai kvalifikuoti, dirbantys gerose kompanijose, netgi profesoriaujantys universitetuose.
Šiame kontekste keistai atrodo reakcijos užsieniuose, džiūgaujančios, kad bus užkirstas kelias nekvalifikuotiems imigrantams iš tolimų šalių ir kultūrų. Svarbu suprast: iniciatyva siekia pradėti labiau riboti būtent priešingą imigraciją. Taip pat šiame kontekste savotiškai skamba ir sprendimo komentatorių užsieniuose kalbos apie tai, kad šveicarai siekia apsaugot savo tautiškumą. Čia reik prisimint, kad pati Šveicarija sudaryta iš keturiomis kalbomis – retoromanų, italų, prancūzų, vokiečių – kalbančių piliečių grupių, kurios gyvena gan didelę nepriklausomybė turinčiuose 26 kantonuose. Tam tikra prasme galime sakyti, kad Šveicarija yra savotiškas mini ES prototipas – tik po vienos valstybės stogu ir su kitokia demokratijos tradicija.
Kitas itin įdomus aspektas: regionai, kur užsieniečių kiekis didžiausias – Ženeva, Bazelis, Ciurichas, Zug’as, Valė – pasisakė prieš konservatorių imigracijos ribojimo iniciatyvą. Gavosi tokia paradoksali situacija: Kuo daugiau užsieniečių – tuo didesnis pasipriešinimas imigraciją ribojančiai referendumo inciatyvai.
Čia stebint kai kuriuos užsienio komentarus, kalbančius apie “didelę“ (prisiminkim: tai vos 50,3%) iniciatyvą palaikiusiųjų daugumą, keista matyt, kad nepasivarginama paminėt, jog irgi “didelė“ šveicarų dalis (49,7%) iniciatyvą atmetė. Žodžiu, jos įgyvendinimas pareikalaus tikro demokratinio meistriškumo. Politinės kultūros ir pasitikėjimo institucijomis prasme įdomu, kad apie balsų perskaičiavimą nebuvo jokios rimtos kalbos.
Dar vienas įdomus aspektas: Pradėjus referendumo kampaniją iniciatyvos palaikymas buvo gan silpnas; vėjas rimtai pasikeitė tik finišo tiesiojoj. Vyriausybei ir verslo konfederacija, itin aktyviai aiškinusios apie iniciatyvos žalą, matyt, per mažai dėmesio skyrė ir konkrečioms iniciatyvos priėmimo pasekmėms aiškinti.
Pati pergalė aiškiai kiek nustebino ir iniciatorius konservatorių partiją, kurie kampanijos metu kovojo prieš visas partijas ir visą verslo ir ūkininkų establišmentą.
Nuo iniciatyvos priėmimo diskusijos dėl jos įgyvendimo tiesiog virte verda. Tema jau pasisakė kone visi ES šalių lyderiai, taip pat ES vadovai. Šveicarijos užsienio reikalų ministras keliauja pas ES partnerius ir aiškina tautos sprendimą, mėgina zonduot jo įgyvendinamumo ribas. Visa tai, kaip ir pačios kampanijos aspektai ir detalės, galėtų būt atskiros analizės tema. Paaiškėjus iniciatyvos įgyvendimo kontūrams vieną dieną jos galbūt ir imsiuos.
Na, o kol kas tiesiog tikiuos, kad pateiktos pora detalių apie referendumų mechaniką bent kiek praturtins dar tik beužsimezgančias rimtesnes lietuviškas diskusijas tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos santykio tema.
naujoji res publica 
